Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai.com 
Dailė
DailėKonspektai kursiniai referatai diplominiai
Lapų skaičius: 5 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato - visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais.
| |
Lapų skaičius: 14 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įžanga. Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas – laurynas stuoka gucevičius. Architekto gyvenimas. L.stuokos gucevičiaus kūrybinis palikimas. Architekto kūryba. Išvados. V. Ikonografinė medžiaga. Naudota literatūra. Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai). Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas n. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”. Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti. Gęstant vėlyvajam barokui, xviii a. Paskutiniajame ketvirtyje lietuvoje ėmė reikštis klasicizmo tendencijos. Klasicizmo prad˛ia lietuvoje - 1770 metai, kai į lietuvą atvyko garsusis italų klasicizmo mokyklos atstovas, architektas karlas spampanis ( carlo spampani), ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus. Šiam stiliui formuotis lietuvoje didžiausią įtaką darė trijų epochų patirtis - antika, italijos vėlyvasis renesansas ir xviii a. Prancūzų klasicizmas. Išsiskiria du ryškūs lietuvos klasicizmo laikotarpiai: iki lietuvos ir lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 - 1795 m.) Reikšėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 - 1860 m.) - vėlyvasis klasicizmas.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
