Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Naujausi darbai
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Antikinės filosofijos istorija pirmieji filosofai Lapų skaičius: 8 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Lietuvos teisės akademija. Vytauto Kubilius. Talis. Anaksimandras. Literatūra. Vilnius. Vytautas Kubilius. Kokia yra gyvenimo prasmė? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kaip turime gyventi? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai. Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo revoliucija. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras. Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos...
| |
Antikinės filosofijos istorija: pirmieji filosofai Lapų skaičius: 7 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai. Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado vii – vi a.p.m.e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo “revoliucija”. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Tuometinė graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, atėnų ir spartos iškilimą, peloponeso karą, aleksandro makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati graikija tapo romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras. Talis. (apie 625 – 547 m.p.m.e.). © vytautas kubilius. Anaksimandras. (apie 610 – 546 m.p.m.e.). Anaksimenas. (apie 585 – apie 525 m.p.m.e). Pitagoras. (apie 57 – apie 500 m.p.m.e.). Heraklitas. (apie 544/540 - ? M.p.m.e.). Ksenofanas. (vi- v a.p.m.e.). Parmenidas. (apie 540 - ? M.p.m.e.). Zenonas. (apie 490 – 430 m.p.m.e.). Melisas. (apie 410 – apie 360 m.p.m.e.). Yra žinoma, kad melisas parašė veikalą “apie gamtą, arba apie būtį”, tačiau iš jo tėra išlikę tik apie dešimt fragmentų, pacituotų simplikijaus veikaluose “fizika” ir “apie dangų”.
| |
Apie ypatingą apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą Lapų skaičius: 6 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: -Vadinasi, tu tiki danų? -taip, tikiu. -nė kiek niekada neabejodavai? -žmogaus laukia laimės amžinybė…tarp kitko, ar tavęs negąsdina amžinybė? -ar negąsdina? O kodėl turėtų gąsdinti? -kai aš retkaršiais apie tai pagalvodavau, na, kada būdavau mažas, - mane pagaudavo šiurpulys. Kažkas ,kas neturi pabaigos… tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi. Bemąstant apie tai, galva ima suktis. -ten, aukštai laiko nėra. Ten be laikrodžio. Visi laikai yra dabartis. -o kas gi tu esi, mėgintumįsivaizduoti aukštybę? Ar tavo galvelei perprasti tikėjimo paslaptis?…. Paskendus gyvenimo sukury, kartais aplanko valandėlės, kuriomis susimąstoma, pradedama galvoti apie aukštesnes, kartais ne protu suvokiamas instancijas. Tiesiog toks buitinis vaizdas- dviejų žmonių pokalbis apie apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą. Dvi trapios būtybės, dvi visai kitaip žvelgiančiosį šį pasaul personos,ir kurios visai kitomis akimis žvelgiaį šitą egzistavimo pusę. Kas tas dangus, kas ta amžinybė ir baimė? Iš kur visa tai kyla mumyse, ir kodėl tie atsakymai tokie skirtingi. Jie paremti jausmais,protu, o gal tiesiog nesuvokiamu žmogaus pasąmonės ir proto noru visomis jėgomis kabintisį gyvenimą ir būtį, ir tikėti, kad tai niekada nesibaigs, kad nėra tos ribos, to galo. Būsimasis gyvenimas ir dabartis. Kas tai suma žinių, žmonijosįgytų nuo pat jos atsiradimo? Arba tai dvasinis, mus gaubiantis elementas, kuriuo kvėpuojame kaip deguonimi? Arba tai vaizdingas posakis, metafora teigiati mintį, jog žmogus evoliucionuoja visį didesnį dvasingumą? Prpažinsiu, kad tai nėra aišku. Klasikiniai atkirčiai, kad dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula butybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga, tai suteikui dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o dievas, kenčiąs stoka, negali būti dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.
| |
Ar tikrai sunkiosiose bylose negalimas teisingas atsakymas? Lapų skaičius: 15 Tipas: Prezentacija Darbe esantys žodžiai: Ar tikrai sunkiosiose bylose negalimas teisingas atsakymas. Ronald Dworkin Principo reikalas. Kada n4ra teisingo atsakymo į teisės klausimą? Tarkime, jog legislatūra išleido įstatymą, nustatantį, jog „šventvagiškos sutartys nuo šiol neturi galios”. Bendruomenė nesutaria, ar sutartis, pasirašyta sekmadienį, yra vien dėl šios priežasties šventvagiška. Tomas ir Timas sekmadienį sudarė sutartį, ir Tomas dabar padavė ieškinį prieš Timą, reikalaudamas laikytis sutarties, kurios teisėtumą Timas ginčija, sąlygų.
| |
Argi nežinai, jog ateis vidurnakčio valanda, kai kiekvienas turės nusiimti kaukę? S. Kierkegaardas Lapų skaičius: 6 Tipas: Esė Darbe esantys žodžiai: Anotacija: Šią temą pasirinkau, todėl, kad man ji pasirodė įdomi ir patraukli mano amžiuje. Beje man pats įdomiausias ir smagausias laikas yra vidurnaktis, nes tuomet žmonės lyg atvirsta į save. Kitaip sakant numeta kaukes. O kadangi man patinka vidurnaktis, tai galvoje sukasi daugybė minčių, kurias noriu atskleisti. Ši tema idomi tuo, kad leis pažinti geriau mane, bei kitus žmones. Kaip mituose bylojama, kad vidurnaktyje žmonės virsta vilkolakiais, kurie pridaro daugybę žalos žmonėms ir jų augintiniams. Šitą mitą galiu susieti su šia tema, nes tuomet jie atskleidžia tikrajį savajį aš. Šia tema aš noriu įrodyti, kad kiekvienas žmogus turi kaukę, kuri slepia tikrajį jo veidą. Žmogus kaukę užsideda tam, kad pritaptų prie aplinkinių, bet kai ateina vidurnaktis, atsiranda galimybė parodyti savo tikrajį veidą. Noriu įrodyti, kad vidurnaktis nuo senų laikų iki dabar išliko svarbus, bet svarbiausias jis yra jaunimui. Tačiau kiekvienas žmogus vidurnaktį supranta skirtingai. Mano manymu nėra pasaulyje žmogaus, kuris neturėtų kaukės. Ar gi nežinai, kad ateis vidurnakčio valanda, kai kekvienas turės nusiimti kaukę? Pradėkime nuo vidurnakčio sampratos. Taigi kiekvienam žmogui vidurnaktis sukelia skirtingus jausmus. Vieniems jis teikia baimę kitiems sukelia džiaugsmą. O pasak senovės žmonių, vidurnaktis yra dvasių prisikėlimas, todėl ir juos baugina. Štai man, vidurnaktis yra romantiškiausias metas, tuomet aš tarsi atgyju. Susitikti su panele nėra geresnio laiko, tuomet bendravimas laisvas, pats lyg atgyji, judesiai lengvesni. Vidurnaktį būna žvaigždės pačios ryškiausios. Sėdi su artimu žmogumi ir stebi jas, pasitaiko, kad pamatai krintančia žvaigžę, tai begalo romantiška. Mane asmeniškai vidurnaktis įkvepia kurti, kurti eiles iš meilės, kartais iš nevilties, bet būna net iš nuostabaus nakties grožio. Ar esate patys su tuo susidūrę? Ar teko sedėti mėnesienoje ir stebėti žvaigždės? Po tokio vakaro grįžęs namo imu rašiklį į rankas ir užrašau jausmus, kuriuos man sukėlė šis vakaras. Tiesiog nežinau kaip visa tai išreikšti, bet tada būna be galo jauku. Gal aš esu naktibalda, kad taip mėgstu tamsų paros metą? Ką gali žinoti. Kita vertus, kas gali nemėgti tokio naustabaus gamtos grožio, kai aplinkui žiūri - visur tamsu, tik pakėlus galva į dangų, pamatai daugybę žvaigzdžių, lyg mažų akyčių žiūrinčių į tave. Ką tai reiškai nusiimti kaukę? Mano manymu, nusiimti kaukę – tai parodyti tikraji savo veidą, kitaip sakant tikrąjį aš, nes kaip minėjau kiekvienas žmogus ją turi, vieni ja jau naudojasi ilgai, kiti tik pradeda prie jos priprasti.
| |
Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Literatura. Turinys. Įžanga. Aristotelio filosofinės idėjos. Jusliškas pažinimas. Aristotelio tikrovė. Būtis. Kategorijos. Materija ir forma. Išvados. Aristotelis buvo žymiausias platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami aristotelį su platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu. Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ?tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose. Aristotelis ir jo filosofinės idėjos. Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai. Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims. Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas. Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu.
| |
Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Aristotelio - įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate "Apie sielą". Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui. Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą "Apie sielą", randame tokius žodžius:"Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti - formą, treti - ir kito sutvarkymą.
| |
Aš pats sau esu didžiausia problema Lapų skaičius: 4 Tipas: Esė Darbe esantys žodžiai: Pirmas įspūdis susidaro ne koks pažvelgus į temos pavadinimą, rodos nieko įdomaus ir nevertėtų gilintis. Bet intriguoja du, rodos iš pažiūros, niekuo neišsiskiriantys žodžiai, Aš ir problema. Kur yra žodis „Aš“, ten manau neatsiejamas priedėlis ir žodis – problema. Turbūt norėtumėte iškarto paklausti kodėl taip manau? Pirmas pats banaliausias atsakymas būtų paprastas – gerai ten kur mūsų nėra arba kur tavęs nėra, ten labai geras ir gražus pasaulis. O kitą atsakymą bandysiu atskleisti šiame trumpame minčių darbe. Kaip pavyzdį galime paimti negyvenamą salą. Jau iš pat pradžių suprantame, kad kalbėsime apie tai kur niekas negyvena, kur neįkelia kojos joks žmogus. Ten nebent sutiksi kokią nors pasiklydusią gyvatę ar besiblaškantį erelį besitaikantį nutūpti ant pasvirusio šimtamečio medžio šakos. Taigi, argi gali būti sau problema tokioje saloje, kurioje tu neesi? Manau, kad ne, nes ten mes neegzistuojame ir mums nerūpi kas ten vyksta. Bet labai greitai viską galima pakeisti. Trūksta tik vieno komponento ir situacija kardinaliai pasikeičia. Ir tas stebuklingas reiškinys – Aš arba Tu. Čia jau esmės nekeičia.
| |
D.Hum'o ir I.Kanto filosofiniu požiūriu Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Hume’o skepticizmas.kanto pažinimo teorija. D.hume’o ir.kanto pažiūrų ryšys. Išvados. Literatūra. Šio referato tikslas – paaiškinti, kodėl Hume’as vadinamas skepticizmo filosofinės krypties atstovu, bei atskleisti Kanto pažinimo teorijos ypatumus. Taip pat svarbu nustatyti, ar tarp šių dviejų filosofų teorijų yra koks nors ryšys, ir tai aptarti. Pirmiausiai referate bus aptartos Hume’o skepticizmo idėjos. Tada bus apžvelgta Kanto pažinimo teorija, remiantis I.Kanto veikalu “Grynojo proto kritika”. Po to bus lyginami abiejų filosofų požiūriai, ieškoma bendrumų ir skirtumų. Norint nustatyti, ar gerai žinomas filosofas D.Hume’as yra laikomas skeptiku, reikia išsiaiškinti skepticizmo sąvoką. Akademinė filosofija, arba skepticizmas, - tai filosofijos forma, vyravusi vėlesnėje Akademijoje. Cicerono veikalo Apie dievų prigimtį fragmentas yra būdingas akademinės filosofijos pavyzdys. Visi proto argumentai parodomi kaip ydingi ir neįtikinami, tačiau praktiniame gyvenime žmogus privalo pasirinkti ir laikytis kokio nors požiūrio.
| |
Egzistencializmas ir egzistencija Lapų skaičius: 11 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Egzistencializmo filosofijos istorija. Kas yra egzistencija? Kas yra egzistencializmas. Egzistencializmas, laisvė ir indidualizmas. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai. Egzistencializmo priešybės ir įvairovė. Filosofinė egzistencijos plotmė. Jos atsiradimas. Žmogaus būtis ir egzistencija. Egzistencializmo santykis su visuomene. Literatūra. Egzistencializmo filosofijos istorija. Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo jį tokį, koks jis yra šiandien?. Jau viduramžiuse užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo šv.augustinas ir šv.bonaventūras.tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas soren kierkegaard (1813-1855).jis pasipriešino keliamai hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu.kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą.ir čia žmogus susiduria vienas prieš sąvajį absoliutą tame tikėjimo paradokse , kuriame individo tikėjimas yra aukšėiau visų bendrųjų normų.kaip ir daugelis iškilių asmenybių, kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje.tik vėliau xix ir xx amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjudis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimąprotu.šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo f.nietssche’s (1844-1900) antžmogio filosofija.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
