Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai.com 
Filosofija
FilosofijaKonspektai kursiniai referatai diplominiai
Antikinės filosofijos istorija: pirmieji filosofai Lapų skaičius: 7 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai. Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado vii – vi a.p.m.e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo “revoliucija”. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Tuometinė graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, atėnų ir spartos iškilimą, peloponeso karą, aleksandro makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati graikija tapo romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras. Talis. (apie 625 – 547 m.p.m.e.). © vytautas kubilius. Anaksimandras. (apie 610 – 546 m.p.m.e.). Anaksimenas. (apie 585 – apie 525 m.p.m.e). Pitagoras. (apie 57 – apie 500 m.p.m.e.). Heraklitas. (apie 544/540 - ? M.p.m.e.). Ksenofanas. (vi- v a.p.m.e.). Parmenidas. (apie 540 - ? M.p.m.e.). Zenonas. (apie 490 – 430 m.p.m.e.). Melisas. (apie 410 – apie 360 m.p.m.e.). Yra žinoma, kad melisas parašė veikalą “apie gamtą, arba apie būtį”, tačiau iš jo tėra išlikę tik apie dešimt fragmentų, pacituotų simplikijaus veikaluose “fizika” ir “apie dangų”.
| |
Apie ypatingą apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą Lapų skaičius: 6 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: -Vadinasi, tu tiki danų? -taip, tikiu. -nė kiek niekada neabejodavai? -žmogaus laukia laimės amžinybė…tarp kitko, ar tavęs negąsdina amžinybė? -ar negąsdina? O kodėl turėtų gąsdinti? -kai aš retkaršiais apie tai pagalvodavau, na, kada būdavau mažas, - mane pagaudavo šiurpulys. Kažkas ,kas neturi pabaigos… tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi. Bemąstant apie tai, galva ima suktis. -ten, aukštai laiko nėra. Ten be laikrodžio. Visi laikai yra dabartis. -o kas gi tu esi, mėgintumįsivaizduoti aukštybę? Ar tavo galvelei perprasti tikėjimo paslaptis?…. Paskendus gyvenimo sukury, kartais aplanko valandėlės, kuriomis susimąstoma, pradedama galvoti apie aukštesnes, kartais ne protu suvokiamas instancijas. Tiesiog toks buitinis vaizdas- dviejų žmonių pokalbis apie apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą. Dvi trapios būtybės, dvi visai kitaip žvelgiančiosį šį pasaul personos,ir kurios visai kitomis akimis žvelgiaį šitą egzistavimo pusę. Kas tas dangus, kas ta amžinybė ir baimė? Iš kur visa tai kyla mumyse, ir kodėl tie atsakymai tokie skirtingi. Jie paremti jausmais,protu, o gal tiesiog nesuvokiamu žmogaus pasąmonės ir proto noru visomis jėgomis kabintisį gyvenimą ir būtį, ir tikėti, kad tai niekada nesibaigs, kad nėra tos ribos, to galo. Būsimasis gyvenimas ir dabartis. Kas tai suma žinių, žmonijosįgytų nuo pat jos atsiradimo? Arba tai dvasinis, mus gaubiantis elementas, kuriuo kvėpuojame kaip deguonimi? Arba tai vaizdingas posakis, metafora teigiati mintį, jog žmogus evoliucionuoja visį didesnį dvasingumą? Prpažinsiu, kad tai nėra aišku. Klasikiniai atkirčiai, kad dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula butybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga, tai suteikui dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o dievas, kenčiąs stoka, negali būti dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.
| |
Ar tikrai sunkiosiose bylose negalimas teisingas atsakymas? Lapų skaičius: 15 Tipas: Prezentacija Darbe esantys žodžiai: Ar tikrai sunkiosiose bylose negalimas teisingas atsakymas. Ronald Dworkin Principo reikalas. Kada n4ra teisingo atsakymo į teisės klausimą? Tarkime, jog legislatūra išleido įstatymą, nustatantį, jog „šventvagiškos sutartys nuo šiol neturi galios”. Bendruomenė nesutaria, ar sutartis, pasirašyta sekmadienį, yra vien dėl šios priežasties šventvagiška. Tomas ir Timas sekmadienį sudarė sutartį, ir Tomas dabar padavė ieškinį prieš Timą, reikalaudamas laikytis sutarties, kurios teisėtumą Timas ginčija, sąlygų.
| |
Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Literatura. Turinys. Įžanga. Aristotelio filosofinės idėjos. Jusliškas pažinimas. Aristotelio tikrovė. Būtis. Kategorijos. Materija ir forma. Išvados. Aristotelis buvo žymiausias platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami aristotelį su platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu. Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ?tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose. Aristotelis ir jo filosofinės idėjos. Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai. Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo. Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims. Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas. Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu.
| |
Egzistencializmas ir egzistencija Lapų skaičius: 11 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Egzistencializmo filosofijos istorija. Kas yra egzistencija? Kas yra egzistencializmas. Egzistencializmas, laisvė ir indidualizmas. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai. Egzistencializmo priešybės ir įvairovė. Filosofinė egzistencijos plotmė. Jos atsiradimas. Žmogaus būtis ir egzistencija. Egzistencializmo santykis su visuomene. Literatūra. Egzistencializmo filosofijos istorija. Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo jį tokį, koks jis yra šiandien?. Jau viduramžiuse užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo šv.augustinas ir šv.bonaventūras.tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas soren kierkegaard (1813-1855).jis pasipriešino keliamai hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu.kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą.ir čia žmogus susiduria vienas prieš sąvajį absoliutą tame tikėjimo paradokse , kuriame individo tikėjimas yra aukšėiau visų bendrųjų normų.kaip ir daugelis iškilių asmenybių, kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje.tik vėliau xix ir xx amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjudis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimąprotu.šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo f.nietssche’s (1844-1900) antžmogio filosofija.
| |
Egzistencine gyvenimo filosofija Lapų skaičius: 5 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Egzistencinė ir gyvenimo filosofija. Tikroji filosofija – jos išraiška. Schopenhaueris ir Vagneris. Tiek Sch, tiek Vagneris turėjo įtakos Nietzsche (N). Søren Kierkegaard (1813-1855). Fonas: 18 a.pab.-19a.p.pusė. Esminis bruožas, skiriantis naujųjų laikų filosofiją nuo antikos ir viduramžių yra refleksijos supratimas. Čia radikalų perversmą, susijusį su refleksija padaro R. Descartes, bandydamas reformuoti žinojimo sistemą. Subjektas Objektas. Pažintinis interesas. Intencija į santykį, refleksijos judesys. Atliekant refleksijos judesį tarsi susidvejinama: dėmesys skiriamas ne vien objektui, bet ir pačiai refleksijai. Tarp šių intencijų atsiranda konkurencija. Kad suvoktume suvokimą – reflektuojame, siekiant suprasti refleksiją atsiranda antrinė, tretinė ir tt. refleksijos. Realiai galėtume atlikti kokius 4-5 tokius veiksmus, paskui jau prarandama visuma, pametamas objektas ar kuri iš refleksijų. Descartes siekia žinojimo tikrumo, todėl daro radikalią refleksiją, suformuluoja metodinį principą – suabejoti viskuo. Reflektuojančioje sąmonėje slypi paradoxas, kurį Descartes bando įveikti. Vėliau, kiek kitaip šį paradoxą bando spręsti, prie jo prieiti egzistencinė ir gyvenimo filosofija. 2002 09 13. Autoreferentiniai teiginiai – neįmanoma nustatyti jų teisingumo, nes jie liudija patys apie save, pvz.: “aš dabar meluoju” – ir atpekit dabar, sakau gi aš tiesą ar ne? panašiai yra su barzdaskučiu, kuris turi skusti tik tuos vyrus, kurie patys nusiskusti negali. O kaip būti jam?
| |
Lapų skaičius: 5 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: Filosofija kaip teorinis pasulėžiūros branduolys. Filosofinė tikrovės samprata. Substancija, materija ir forma. (aristotelis). Būtis kaip objektyvioji tikrovė ir būtis kaip egzistencija. Mokslinio dėsnio samprata. Dinaminiai ir statistiniai dėsningumai. Gamta ir kultūra. Individas, visuomenė, valstybė. Patyrimo tikrovė ir mąstymo tikrovė. Mokslinis pažinimas. Empiriško pažinimo ir teorijos santykis. 26 valstybė ir demokratija. Mąstymas ir kalba. Žodi ir jo reikšmė. Objektyvistinė žmogaus samprata. Žmogus – gamtos evoliucijos padarinys: žmogus – dievo kurinys. Žmogus individualybė ir asmenybė. Pažinimas ir vertinimas. Gėrybės ir vertybės. Vertybių rūšys. Vertybė, pareiga, norma. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai. Racionalizmo ir empirizmo ginčas. Tiesos samprata. Žmogus kaip pažinimo objektas ir pažinimo subjektas. Filosofija yra visų mokslų motina pati nėra mokslas. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintus klausimus apie žmogų ir pasaulį. To meto f. Buvo universalus mokslas. Ją domino būties, gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Naujaisiais laikais filosofų žvilgsnis nuo daiktų vis labiau ima krypti žmogaus ir daiktų santykio link. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.
| |
Lapų skaičius: 8 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos probleminių krypčių samprata. Filosofinės sąvokos. Platono filosofijos pagrindiniai bruožai. Substancijos problema naujųjų laikų filosofijoje. Ontologinės problemos gnoseologinės orientacijos filosofijoje xviii – xix a. Pradž. Šiuolaikinių gamtamokslių teorijų įtaka filosofiniam tikrovės aiškinimui. Pasaulio pažinimo problema senovės graikų filosofijoje. Pasaulio ir dievo pažinimo problema scholastinėje filosofijoje. Descartes’o ontologijos reikšmė mokslinio pažinimo raidai. Imanuelio kanto gnoseologijos esmė. Pozityvistinė pasaulio pažinimo programa ir jos kritika. Tiesos problema filosofijoje. Socialinės xix – xx a. Teorijos. Aristotelio metafizikos esmė. J. Lokas. D. Hume. Barclay. Aprioriniais. Aposteriorinius. Analitiniais. Sintetiniai. Epistemiologija- kai kurių šalių filosofijos literatūroje vartojamas pažinimo teorijos pavadinimas. Termino autoriumi laikomas dž. F.feryras. Epistemiologija- pažinimo filosofija, kuri nagrinėja, ką žmogus gali žinoti. Kuraičio nusistatymu, pažinimo filosofija reikia vadinti gnoseologija , o ne epistemiologija, nes šis pavadinimas yra per siauras, kadangi reikia turėti aumenyje ne tik atskirus mokslo pažinimo faktus, bet ir kasdieninio gyvenimo, nemokslinio pažinomo faktus. Taigi tuo skiriasi epistemiologija nuo gnoseologijos, kuri yra filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę tiesos atžvilgiu. Gnoseologija turi reikalą su pažinomo faktais (mokslų duodamos žinios). Gnoseologijos dalykas , yra garantuoti filosofijai tikro kritiškumo charakterį, mat gnoseologijoj sprendžiami klausimai apie santykį tarp teorinio ir praktinio pažinimo.
| |
Lapų skaičius: 43 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos objektas, mokslas, dalykas ir uždaviniai. Kas yra filosofija?. Mitinis pasaulėvaizdis. Būties aiškinimas antikinėje filosofije. Ontologija. Trys mileto filosofai. Pasaulio kintamumas. Dialektikos pradžia. Dialektika -. Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešybėse herakleitas įžvelgė vienybę, arba visuma. "kažką", kas yra visa ko pagrindas, jis vadino "dievu", arba "logu". 3 humanistinė graikų filosofijos pradžia, sofistai (protagoras). Sokratas. Platonas. Tikras žinojimas. „olos“ alegorija. Platono „valstybė“, socialinė filosofija. Teisingumas. Nuosavybė ir šeima. Aristotelis. Filosofas ir mokslininkas. Įgimtų idėjų nėra. Formos yra daiktų savybės. Pjeras abelaras (1079-1142). Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos. Kuris vis dėlto peikė. Jos studijavimą ir visus jos teiginius laikė sofizmais ir apgaule. Renesanso filosofija. Nikolas makiavelis. Renesanso filosofija. Naujųjų laikų filosofija. Naujos idėjos. Visos planetos skrieja aplink saulę elipsinėmis trajektorijomis dėl dviejų skirtingų judėjimų: pirma, dėl judėjimo tiesia linija, kurį jos įgijo kadaise, kai susidarė saulės sistema, antra, dėl judėjimo saulės link, kuris vyksta dėl gravitacijos, arba traukos jėgos. Švietėjų filosofija: volteras, žanas žakas ruso. Kantas. Racionalistų nuomone, žmogaus pažinimo pagrindas yra jo sąmonė. Ir žinom, jog, pasak empirikų, visas žinias apie pasaulį duoda pojūčiai. Be to, hjumas pabrėžė, jog bet kokios išvados, kurias darome iš savo juslinių įspūdžių, turi aiškias ribas. Kantas sakė, kad, pažįstant pasaulį, svarbus vaidmuo tenka ir pojūčiams, ir protui. Bet jis manė, kad racionalistai perdėjo proto reikšmę, o empirikai vienpusiškai pabrėžė juslinio patyrimo svarbą. Juslinis patyrimas ir protas. Kantas padalija žmogų į dvi dalis ir tuo primena dekartą, kuris teigė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, nes turi kūną ir protą. Anot kanto, kaip juntančios būtybės, mes esame visiškai priklausomi nuo neišvengiamų priežastingumo dėsnių. Mes juk nenusprendžiame, ką justi. Pojūčiai yra neišvengiami ir mus veikia, norim mes to, ar ne. Bet žmogus nėra vien jaučianti būtybė. Mes taip pat esame mąstančios būtybės. Dalykas. Niccolo machiavelli. Dekartas pagrindė naujųjų laikų filosofiją. Žanas žakas ruso. Kantui pavyko parodyti kelią iš aklavietės, kurioje atsidūrė racionalistų ir empirikų ginčas. Todėl kantas užbaigia ištisą filosofijos istorijos epochą. Fridrichas nyčė gyveno antrojoje xix a. Pusėje.
| |
Lapų skaičius: 16 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo ypatumai. Filosofijos šaltinai. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofija ir religija. Filosofijos vaidmuo kultūroje. Aristotelio metafizikos esmė. Daiktai ir idėjos. (platonas). Substancija ir akcidencija. Potencija ir aktas. Materija ir forma. Substancijos samprata naujųjų laikų filosofijoje.substancijos samprata racionalistinėje naujųjų laikų filosofijoje (descartes, spinoza, leibniz). Monizmas, dualizmas, pliuralizmas. Pasaulio sandara (būties sluoksniai). Reiškinys ir daiktas pats savaime. Reiškinys ir daiktas pats savaime. Kas yra laikas? Trys laiko rušys. Substancialistinė ir reliatyvistinė erdvės ir laiko samprata. Priežastinis reiškinių sąryšis. Determinizmas ir indeterminizmas. Diskursyvusis ir intuityvusis pažinimas. Racionalizmas. Apriorizmas. Protas ir intelektas. Proto antinomijos. Pozityvistinė pažinimo samprata. Verifikacija. Jutiminio suvokimo ir mąstymo santykis pažinime. Aiškinimas ir supratimas. Struktūralizmas ir hermeutika. Žmogus – pažinimo subjektas ir objektas. Estetinis, etinis ir religinis pasirinkimai. (s. Kierkegaard). Asmuo ir indidualybė. E fromas – humanistinė asmenybės samprata. Sielos ir kūno santykio problema (r.dekartas). N. Hartmano “filosofinė vertybių samprata”. Maslow vertybių teorija. Vertybė, pareiga, norma. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai. Nominalizmas ir realizmas. Visuomenė ir valstybė. Biografijos. Martynas heideggeris. Rene descartes’as. Imanuelis kantas. Sąvokos. Teisės filosofija – nagrinėja teisės pagrindimo klausimą, ar egzistuoja kokia nors aukštesnioji norma, iš kurios būtų galima kildinti pozityviąją teisę (pvz. Prigimtinė teisė).
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
