Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Žmogaus asmenybė ir individualumas Lapų skaičius: 11 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Žmogaus asmenybė. Asmenybės sąvoka. Asmenybės tipai. Asmenybės aktyvumas. Žmogaus indidualumo analizė. Žmogaus individualumas. Būti individualybe. ĮVADAS Iš tiesų nuostabu tai, kad šiandien, žmogui taip sparčiai ir sekmingai skverbiantis į kosmosą ir plėtojant mokslo raidą, jis kartu vis įdėmiau žvelgia į save, savo vidinį pasaulį, sunkiai aprėpiamą ir kupiną paslapčių. Matyt, neatsitiktinai Demokritas, senovės Graikų mąstytojas, vidinį žmogaus pasaulį pavadino „mikrokosmosu“ .Iš tiesų susižavėjimą ir paslaptingumą kelia ne tik žvaigždėtas dangus virš mūsų, bet ir mūsų pačių vidinis dvasinis gyvenimas. Beje, kosmosą ir mokslą žmogus įvaldo sparčiai ir sėkmingai, tačiau savo paties pažinimu ir įvaldymu jis dar gerokai atsilieka. Dėl to visai natūralu, kad, sėkmingai įvaldydamas techniką ir tapdamas galingas gamtoje ir kosmose, žmogus neretai pasijunta toks menkas ir bejėgis prieš savo paties silpnybes. Pažinti ir įvaldyti savąjį pasaulį – didelė ir žmogui labai aktuali problema. Nesidomint savimi, gerai savęs nepažįstant, neįmanoma ugdyti ir tobulinti savo pasaulį, puoseleti savo dvasines galias, turtinti save, tapti pilnaverčiu, aukštos kultūros žmogumi. Juk pati pirmoji ir bendriausia lotynų kalbos žodžio „kultūra“ reikšmė ir reiškė tai, ką žmogus pats savo pastangomis pertvarko, sukuria, ištobulina. Tai pasakytina ne tik apie gamtą, daiktų pasaulį, bet taip pat ir apie patį žmogų, jo dvasinį pasaulį, šio pasaulio pertvarkymą ir tobulinimą. Juk nuo to, kiek pats žmogus tampa tobulesnis, t.y. kultūringesnis, ir priklauso jo bei kitų žmonių gyvenimo pilnumas ir turtingumas, žmogiškųjų santykių darna. Dabartinė labai sparti mokslo bei technikos revoliucija negali kompensuoti ar pateisinti atsilikimo, o kartais ir praradimų žmogaus dvasios pažangos, jo dorovinio tobulėjimo srityje. Didelis jaunimo susidomėjimas dabartine mokslo bei technikos pažanga neturi užgožti susidomėjimo savo paties esmės problemomis, žmogaus egzistencijos bei jo dvasinės saviraiškos klausimais. Labai dinamiškomis mūsų gyvenimo sąlygomis šios problemos darosi ne tik sudėtingesnės, bet ir aktualesnės. „Nors žmogus šiandien tampa vis galingesnis gamtoje ir vis atkakliau skverbiasi i kosmosą, tačiau kad ir kiek jis įvaldytų kitus dangaus kūnus, Žemė vis vien liks žmonių planeta, mūsų Tėvynė, o Žmogus Žmogui – pats nuostabiausias pasaulis“(„Elgesio kultūra“ 1980m.). Todėl žmogaus veiklos pergalės ir didžiausi laimėjimai yra pasiekiami tobulinant žmonių pasaulį . Juk tikrojo žmogiškojo jaukumo bei gyvenimo pilnumo žmogus nesukurs vien pertvarkydamas gamtos aplinką ar išrasdamas naujausią stulbinantį išradimą, bet kartu pamiršdamas ir apleisdamas savąją dvasinę kultūrą.
| |
Žmogaus problema amžių kaitoje Lapų skaičius: 15 Tipas: Prezentacija Darbe esantys žodžiai: Žmogaus problema – viena iš svarbiausių temų filosofijoje. Žmogui negali būti nieko reikšmingesnio už jį patį, už jo paties gyvenimą, jo patirtį ar jo mintis. Žodžiai, daiktai, reiškiniai, fenomenai įgyja prasmę tik derinant juos su žmogaus poreikiais, norais ir galimybėmis. Antikos filosofijoje žmogus buvo laikomas kosmoso dalimi. Manyta, kad pažinus kosmosą, bus pažinta ir žmogaus esmė. Žmogus – organiška kosmoso dalis, sumažintas pasaulis arba mikrokosmosas. Filosofai įžiūrėjo žmogaus silpnumą. Lūžis filosofijoj arba humanistinės krypties atsiradimas siejamas su sofistais ir sokratu. Jie pradėjo nagrinėti žmogaus esmės problemą. Sokratas išsamiai nagrinėjo žmogaus elgesio motyvus ir principus. Jo mokyme ypač svarbus dialogas, nes jis verčia žmogų siekti žinių ir vertybių. Jis reikalavo tobulinti sielą, jo supratimu siela nėra nepriklausoma nuo kūno, tai galimybė atskirti gėrį ir blogį, arba siela tai individuali sąžinė.
| |
Lapų skaičius: 11 Tipas: Tyrimas Darbe esantys žodžiai: I. Žmogiškojo pažinimo šaltiniai. Kokie yra pažinimo šaltiniai? Kada iškyla pažinimo šaltinių ploblema? Racionalizmo ir pozityvizmo priešprieša. II. Empirizmas arba pozityvizmas. Šios pažiros atsiradimas, vystymasis ir aibūdinimas. Empirizmo arba pozityvizmo apibrėžimas. Žymiausi šios pažiūros reiškėjai. Empiristinis pažinimas-mokslinis pažinimas. Etinių principų požiūris į empirizmą: Laisvės neigimas; Empirizmo nusistatymas teisės bei valstybės klausimais; Apribojimai mene. Patirties reikšmė. Empirizmo ir racionalizmo skirtumas: proto reikšmė pažinime. Mokslo ribotumas. Pozityvizmo pagrindas ir prieštaringumas. Pozityvizmo raida: Antika; Viduramžių filosofija; Patyrimas buvo pradėtas labiau vertinti tik Renesanso epochoje; 17a. Mokslo revoliucijos metai. Pozityvizmo idėjų reiškėjai: F. Bacon; j. Loccke. III. Išvados. Literatūra: nekrašas e. Filosofijos įvadas; Grinius J. Raštai. I tomas. Juslinė patirtis yra, pasak Aristotelio, būtina pažinimo fazė. Yra du pagrindiniai žmogiškojo pažinimo šaltiniai: juslės ir protas. Juslinį pažinimą paprastai vadiname patirtimi, o protinį mąstymu. Patirtimi atskleidžiame juslines daiktų savybes (erdvinį pavidalą, spalvą, skonį), mąstymu siekiame atskleisti pačią jų esmę. Juslinės patirties rezultatas vaidinys, protinio mąstymo sąvoka. Vaidinys atskleidžia, koks daiktas yra kaip šis atskiras daiktas čia - dabar, vadinasi konkrečiai. Savoka atskleidžia, kad yra daiktas savo bendrojoje esmėje, atitrauktai nuo individualinės konkretybės, čia ir dabar. Vaidinys reprezentuoja tik šią ar aną atskirą daiktą, sąvoka atstovauja visus tos pat rūšies ar giminės dalykus. Vaidinys konkretus, ir todėl individualus, sąvoka abstrakti, ir todėl universali. Tokia psichologinė pažinimo šaltinių charakteristika nekelia klausimo, kaip nekelia klausimo nė tai, kad juslinio ir protinio pažinimo skyrimas nereiškia jų absoliutaus išskyrimo. Visas žmogiškasis pažinimas yra vieningas...
| |
Žmogiškosios būties problema K Jasperso filosofinėse pažiūrose Lapų skaičius: 12 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Šioje, mano manymu, kiekvieną minutę vis primenančią esančiąją žmogiškąją būtį temą nėra sunku suprasti. Į ją reikia tik įsigilinti, suvokti, kas ji, žmogiškoji būtis, yra, kokią reikšmę turi žmogaus, kaip atskiro bei vienintelio individo, gyvenime. Kiekvienas individas, suvokdamas bei matydamas save iš kito taško, būtį supranta iš to ir tik to taško, jei daugiau nesigilina bei neieško atsakymų į jam svarbius ir rūpimus klausimus. Tada jis gali pasakyti, kas jis yra, kas yra jo egzistencija, būtis. Tad aš ir norėčiau plačiau apžvelgti žmgiškosios būties svarbą, jos problemiškumą. Egzistencijos filosofija – labai skirtingų asmenybių grupės kūryba. Bendras visų egzistencialistų bruožas yra egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų, kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas, atsisakęs visai teorinio požiūrio į pasaulį. Šios mąstymo krypties pradininku reikia laikyti Kierkegaard'ą. Kiti atstovai: visų pirma Martinas Heideggeris, savo filosofiją vadinęs fundamentine ontologija; jo įtakoje formavosi Sartre'o egzistencializmas, prie pastarojo šliejosi Albertas Camus ir Simone de Beauvoir. Vokiečių egzistencialistas Karlas Jaspersas aiškiai yra nuošalyje nuo minėtųjų filosofų ir nenortų, kad jo filosofija būtų vadinama egzistencializmu.
| |
Žmogus kaip vertybė Ėricho Fromo filosofijoje Lapų skaičius: 13 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Žmogus kaip vertybė. Ėricho fromo filosofijoje. Ė. Fromas gimė 1900m. Frankfurte prie Maino vyro pirklio šeimoje. Vaikystės metai prabėgo religingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis Testamentas. Ė. Fromą ypač žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija. 1926 m. Ė. Fromas nutraukė ryšius su judaizmu, nes buvo nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą, netgi religiniu pagrindu. Baigęs mokslus Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą, jis pradėjo psichoanalitiko praktiką, nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms. Frankfurto Socialinių tyrimų institute Ė. Fromas intensyviai studijavo ir pradėjo kritiškai vertinti Z. Froido psichoanalitinės teorijos teiginius. Pirmoji stambi Ė. Fromo studija " Kristaus dogma ", kai 1933 m. Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai, jis išvyko į Šveicariją, o po metų persikėlė gyventi į JAV. Čia ė. Fromas dėstė daugelyje universitetų bei koledžų, bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K. Morni ir H. S. Salivenu. 1941 m. Išėjo garsioji jo knyga " Bėgimas nuo laisvės ", kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė. Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Norėdamas atsidėti vien kūrybai 1974 m. Ė. Fromas sugrįžo su jo knyga apie ZFroidąPasaulinę šlovę ė. Fromui taip pat pelnė knygos " Žmogus sau ", " Sveikoji visuomenė ", " Psichoanalizė ir dzenbudizmas " ir kt. Ė. Fromas mirė 1980 m. Kovo 18d. Kai 80-mečio buvo belikusios tik kelios dienos. Jis buvo visais atžvilgiais neįprasta figūra šiuolaikinių Vakarų filosofų tarpe. Ė. Fromas aktyviai dalyvavo pasauliniame taikos judėjime. Jis neapkentė fašizmo. Ė. Fromas, būdamas vienas žymiausių humanistinės psichoanalizės atstovų JAV, tikėjo žmogaus proto galiomis ir sugebėjimu rasti išeitį. Daug bendrų bruožų jį sieja su A. Šveiceriu,...
| |
Žmogus kaip vertybė Ericho Fromo filosofijoje Lapų skaičius: 17 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Žmogus kaip vertybė Ėricho fromo filosofijoje. Fromas gimė 1900m. Frankfurte prie Maino vyro pirklio šeimoje. Vaikystės metai prabėgo religingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis Testamentas. Ė. Fromą ypač žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija. 1926 m. Ė. Fromas nutraukė ryšius su judaizmu, nes buvo nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą, netgi religiniu pagrindu. Baigęs mokslus Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą, jis pradėjo psichoanalitiko praktiką, nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms. Frankfurto Socialinių tyrimų institute Ė. Fromas intensyviai studijavo ir pradėjo kritiškai vertinti Z. Froido psichoanalitinės teorijos teiginius. Pirmoji stambi Ė. Fromo studija " Kristaus dogma ", kai 1933 m. Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai, jis išvyko į Šveicariją, o po metų persikėlė gyventi į JAV. Čia ė. Fromas dėstė daugelyje universitetų bei koledžų, bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K. Morni ir H. S. Salivenu. 1941 m. Išėjo garsioji jo knyga " Bėgimas nuo laisvės ", kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė. Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Norėdamas atsidėti vien kūrybai 1974 m. Ė. Fromas sugrįžo su jo knyga apie ZFroidą_. Pasaulinę šlovę ė. Fromui taip pat pelnė knygos " Žmogus sau ", " Sveikoji visuomenė ", " Psichoanalizė ir dzenbudizmas " ir kt. Ė. Fromas mirė 1980 m. Kovo 18d. Kai 80-mečio buvo belikusios tik kelios dienos. Jis buvo visais atžvilgiais neįprasta figūra šiuolaikinių Vakarų filosofų tarpe. Ė. Fromas aktyviai dalyvavo pasauliniame taikos judėjime. Jis neapkentė fašizmo.,..
| |
Žmogus nenori klysti, bet kodėl klysta Lapų skaičius: 5 Tipas: Esė Darbe esantys žodžiai: Aš šią temą pasirinkau norėdama įrodyti, kad žmonės klysta nors nenutuokdami, kad kysta. Jiems atrodo kad daro gra, bet kitiems gali atrodyti kad yra klaida. Mano esė įdomi, todėl kad aš paminėjau nuo kada atsirado klaidos ir nuo kada pradėjo klysti žmonės. Rėmiausi konkrečiais pavyzdžias. Bandžiau išsiaiškintis priežastis kodėl žmonės pradėjo klysti. Aš savo darbe noriu įrodyti kad žmonės vieną kartą suklydo daugiau tos klaidos nebekartos. Besiruošdama nagrinėti šią temą, pabandžiau pastudijuoti net keletą filosofinių knygų bei senųjų laikų išminčių pamąstymų. Dauguma filosofu žmogu įvardija kaip pačią protingiausią, pačią šviesiausią šios planetos būtybę. Ir tik nedaugelis išminčiu teužsimena, kad tai piuikioji būtybė gali būti ir visiškai kitokia, tai yra ir pati žiauriausia, pati baisiausia iš visų būtybių. Juk tik žmogus savyje nešiojasi karšta troškimą, norą būti viršesniu, protingesniu, ar netgi nori viska valdyti.
| |
Lapų skaičius: 1 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: Talis (iš chermeneutikos ir polemikos). Anaksimandras. Anaksimenas. Heraklito filosofija. Parmenido. 4) empedoklis. Anaksagoras. 5) demokritas. 6) sofistų pažinimo samprata. 7) sofistų socialinės teorijos. 11) platono pažinimo teorija. 10) platono būties teorija (sokrato mokinys). 9) sokrato etika. 12) platono etika. 13) platono socialinė teorija, idealios valstybės teorija. 14) aristotelio būties teorija. Platono gamtos teorija. Platono sielos teorija. Talis. Anaksimandras. Heraklito filosofija. Anaksimenas. 3) parmenido. Empedoklis. Anaksagoras (atėnai). 5) demokritas. 6) sofistų pažinimo samprata. 7) sofistų socialinės teorijos. 9) sokrato etika. 10) platono būties teorija (sokrato mokinys). 11) platono pažinimo teorija. 12) platono etika. 13) platono socialinė teorija, idealios valstybės teorija. 14) aristotelio būties teorija. Platono sielos teorija. Platono gamtos teorija.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
