Filosofija (10 psl). Filosofijos referatas, kursinis, konspektas

Konspektai kursiniai referatai diplominiai

Lapų skaičius: 20
Tipas: Kursinis
Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Sokratas. Sokrato paveikslas. Sokrato mokiniai. Sokratas ir filosofija. Mokymo metodai. Filosofinės idėjos ir vertybės. Sokrato credo „pažink pats save“. Sokrato palikimas. Išvados. Socrates. Literatūros sąrašas. Filosofija yra mokslų mokslas. Kiekvieną dieną mes filosofuojame, tačiau patys to nesuvokdami. Juk užduoti klausimą ir ieškoti į jį atsakymo ir yra filosofija. Keldami klausimus, mes siekiame sužinoti atsakymus, argumentuojame ir diskutuojame, savyje arba tarpusavyje. Filosofija gyvena visur, tačiau šio mokslo objektai skirtingai nei konkretaus kito mokslo yra įvairūs. Šiame darbe atkleidžiama Sokrato credo „Pažink pats save“ prasmė. Visų pirma bus supažindinamas Sokrato santykis su filosofija to meto epochoje, aptariamas Sokrato paveikslas jo mokinių bei kitų filosofų prisiminimuose ir darbuose. Taip pat bus aptariamas Sokrato palikimas filosofijoje. Analizuojamas filosofo pašaukimas siekti atrasti žmonėse susimąstymą apie tikrąjį gėrį, gėrio ieškojimą savyje, supratimą apie paties žmogaus gyvenimo tvarką, jo proto naudojimą gėrio tikslais. Taip pat, kas anot Sokrato yra tikrasis gėrio pažinimas, bei tiesioginis sąlytis su juo. Atskleidžiamas Sokrato tikslas padėti žmogui pačiam suprasti, savyje atrasti kas yra tikroji vertybė.

Sokrato gyvenimas ir mokymas

Lapų skaičius: 12
Tipas: Referatas
Darbe esantys žodžiai: Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom jį kaip garsiojo posakio "Žinau, kad nieko nežinau "autorių. Iš tikrųjų Sokratas - viena iš aukščiausių ir didžiausių viršūnių Antikos filosofijos kalnyne.Kaip filosofas jis iškilo Atėnų suklestėjimo metais .Tuo metu jis įkūrė filo- sofijos mokyklą, kurioje jo paskaitų klausėsi ir kai kurie asmenys, vėliau tapę žymiais graikų kultūros ir politikos veikėjais (Platonas, Ksenofontas).Apie Sokrato pažiūras sprendžiame iš Ksenofonto ir Platono raštų. Platonas beveik visuose savo dialoguose dėstė savo pažiūras Sokrato vardu.Tad kokį kelią europiečiui nubrėžė Sokratas? Ką reiškia patsai jo fenomenas?

Teisės filosofijos paskaitos

Lapų skaičius: 22
Tipas: Konspektas
Darbe esantys žodžiai: Prediktyvistinės Austino koncepcijos kritika. Prieštaravimai modeliui. Teisės filosofija kaip prigimtinės teisės sistema. Šv. Augustino teisės doktrinų klasifikacija. Subjektyvios (gamtinės) valios ir moralės sampratos, jų perskyra. Pasaulėžiūros tipai. Subjektyvios (gamtinės) valios sklaida. Moralinės teisės į gyvybę objektyvizacija. Kaip suderinti nepriklausomybę nuo gamtos ir laisvę?. Privatinės nuosavybės subjektas. Kas turi pirminio įgijimo teisę ir kaip?. Nuosavybės įgijimo procesas. Kad objektyviai valdyti. Ar bendroji valia egzistuoja nepriklausomai nuo asmenų?. Bendrosios valios idėja. Nuosavybės ribų nubrėžimo procesas. Bendrosios valios reiškimosi būdas. Subjektinė teisė į privatinę nuosavybę. Teisių į privatinę nuosavybę turinio ypatybės. Teisinė prievolė ir prievolinė teisė. Teisinai santykiai, juridiniai faktai ir teisinė erdvė. Sutarčių teisė. Civilinės teisės tobulinimo galimybės. Nusikaltimo objekto materialioji ir idealioji pusės. Bausmės sąvoka ir tikslai. Teisė teisti prieš teisę teisti. Sąžinės laisvė kaip pamatinė žmogaus teisė. Kanto filosofiniai postulatai – žmogaus teisių pamatas. Sąžinės laisvė konstitucinėse normose. Tikėjimo teisė kaip moralinės motyvacijos teisė. Laisvės netikėti iliuzijos ir pavojai. Tikėjimas kaip gyvybingos sąmonės atributas. Tikėjimo laisvė konstitucinėse normose. Sąžinės teisės struktūra. Žodžio laisvės teisė ir informacijos laisvės teisė. Žodžio laisvės teisė ir minties laisvės teisė. Istorinė žmogaus laisvės teisės genezė. Aukščiausias gėris ir tiesa kaip žodžio laisvės teisės orientyras. Žodžio laisvės teisės tikslai. Tiesos ir gėrio idėjų realizavimo kalbėjimo procese ypatybės. Teisinio žodžio laisvės reglamentavimo nuostatos. Asmeninės nuomonės. Difamacijos objektas. Žurnalisto nepriklausomybės įvertinimas. Oficialios nuomonės paviešinimo ypatybės. Kodėl atsiranda statuso grupės?. Visuomenės nario teisės. Ar gali tam tikra visuomenės dalis savaime suteikti socialinę paramą?. Valstybė kaip teisingumo visuomenėje garantas ir tautos gerovės laidas. Valstybės teisės. Austino teisės sampratos kritika grindžiama tuo, kad teisė, jos elementų analizė yra žodžių, sąvokų, terminų aiškinimas. Įstatymas veikia tuomet, kai dauguma žmonių yra linkusi paklusti jam. Visuotinis įprotis paklusti. susidaro modelis. Ž.Ž. Ruso. – teisė – tai visuomeninės sutarties produktas. Ž.Ž. Ruso savo kūrinyje “Apie visuomeninę sutartį. Dievas. Dievas. Dievas yra tezė. Antitezė Dievui yra gamta. Sintezė – dvasia – moralės valia. Žmogus. Nuosavybės (daiktinės) teisės filosofijos pagrindai. Idealinė privatinės nuosavybės atsiradimo prielaida. Atsiranda ir tokių, kurie pamato vieną ar kelis objektus, kurie gali tapti jo išlikimo garantu, t.y. atsiranda noras tą objektą turėti šalia, panaudoti, o ypač jei jis kitiems nereikalingas. Veiksnumas. Ar egzistuoja reali tokia bendrija kaip žmonija, kaip vieningas subjektas?. Privatinės nuosavybės objektas. Juridiniai faktai. teisinėje erdvėje. alternatyviosios nuosavybės koncepcija. Profesionalios nuomonės reiškino visuomenės informavimo priemonėmis teisinio statuso pagrindai ir atsakomybė. Šeimos esmė. Homoseksualios šeimos. Santuoka – tai visuomenės pagrindas. teisę į visuomeniškai toleruojamą profesinės veiklos laisvę. prigimtinė teisė į socialinį aprūpinimą. Darbo teisė. Teisė į socialinį teisingumą. teisę į politinį teisingumą. valstybės monopolinė teisė užtikrinti viešąją tvarką. Valstybės teisė ir pareiga garantuoti nacionalinį saugumą. teisę apginti silpnesnę pusę.

Tiesa kaip pažinimo idealas

Lapų skaičius: 15
Tipas: Referatas
Darbe esantys žodžiai: Referatas. Naudota literatūra. HMI. Filosofijos katedra. Darbą tikrino: dėst. Bingelis. Jau senovėje pažinimo per tiesą problema buvo labai svarbi. Iš pradžių gnoseologija dar nebuvo atskiras mokslas. Savarankiška ji tapo sofistų, vėliau Platono ir Aristotelio filosofijoje. Apžvelgsime kelių filosofų apmąstymus, tiesos sampratą. Vienas žymiausių sofistų Protagoras žinomas kaip pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių. Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų sąvybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją galima pažinti labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi, vadinasi, gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės nusiteikimai bei tvirtinimai. Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis. Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir...

Tiesos problema

Lapų skaičius: 8
Tipas: Referatas
Darbe esantys žodžiai: Antikos mąstytojai pradedant platonu buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų, ypač viduramžių mąstytojai, jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėl to nepaisant jų vienovės filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriuose minėtos trys idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – gėris, estetikoje – grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorija) – tiesa. Pažinimo teorijoje tiesa priskiriama teiginiams, koncepcijoms, mintims. Teisinga yra mirtis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. Nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Ši natūralią ir paprastą tiesos sampratą rėmėsi, atrodo, tiek platonas, tiek aristotelis, kas ir leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip : “tiesa yra daikto ir minties atitikimas” (knyga – 126 psl.). Filosofijos raidos procese klasikinė tiesos samprata nebuvo ideali. Ji dažnai buvo kritikuojama dėl šių priežasčių. Samprotaujama buvo taip. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebekelia. Bet kokiu būdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiškiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui – dar kitas ir t.t. Pabaiga. Pati tiesa ir pati būtis baigtinio proto niekada negali būti pilnai pažinta. Todėl filosofinis pažinimas visada susietas su tam tikra abejone, kuri gali būti nuveikta tiktai asmeniniu apsisprendimu, tikėjimu. Suglausdami šitos tiesos galimumo svarstymus, galime savąjį nusistatymą taip išreikšti: nėra tiesa taip savaimingai kiekvienu pažinimu pasiekiama, kaip mano dogmatizmas, bet nėra ji nė taip absoliučiai neprieinama, kaip rezignuoja skepticizmas.

Tomas Akvinietis

Lapų skaičius: 23
Tipas: Prezentacija
Darbe esantys žodžiai: Tomas Akvinietis( apie 1225 – 1274m. ) Tomas Akvinietis – Viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas ir krikščionių šventasis. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu. Biografija Gimė netoli Neapolio, buvo Akvino grafo sūnus. Lankė vienuolių benediktinų mokyklą garsiajame Monte Kasino vienuolyne, vėliau mokėsi Neapolio universitete. 1224m. jis tapo dominikonu, naujo elgetaujančių brolių ordino nariu. 1254m. Akvinietis sugrįžo į Paryžių ir po dviejų metų tapo profesoriumi. Paryžiuje ir Italijoje profesoriavo iki pat mirties. Mirė 1274m. keliaudamas į Lionono Bažnyčios susirinkimą. Paryžiuje ir Oksforde jo mokymas buvo pasmerktas. Tik praėjus penkiasdešimčiai metų po mirties, 1323m. Tomas Akvinietis paskelbtas šventuoju. Filosofas įnirtingai pasisakė prieš lotyniškuosius Averojaus šalininkus ir kritikavo konservatyvius teologus už prisirišimą tik prie Augustino mokymo. Tuo metu katalikų bažnyčia mažai domėjosi Aristotelio filosofija, o dar mažiau gamtos mokslais. Būtent Tomas Akvinietis sukūrė sistemą, kurioje sujungė filosofiją ir teologiją, pasinaudojo Aristotelio logika ir teistiškai perdirbo jo metafiziką, nuošalyje palikdamas jos fizikines prielaidas.

Tomas Akvinietis apie aukščiausią žmogaus laisvės lygmenį

Lapų skaičius: 5
Tipas: Prezentacija
Darbe esantys žodžiai: Šiame tekste autorė Lina Šulcienė nagrinėja temą „ Tomas Akvinietis apie aukščiausią žmogaus laisvės lygmenį“. Atkreipsime dėmesį į autorės išskirtą pirmąją temą „Valios laisvė jos veiksmo specifikacijos atžvilgiu“. Šioje temoje autorės pateikiamas dvejopas valios veikimo aiškinimas remiantis skirtingais Tomo Akviniečio veikalais. Pirmieji veikalai priklausantys ankstyvajam ir viduriniajam kūrimo laikotarpiui ir antrieji, kurie priklauso vėlyvajam. Juose visuose iš esmės pateikta žmogaus valios veikimo principas. Valia veikia laisvai ir būtinai į galutinį tikslą, tačiau priemonės pasiekti tam tikslui nėra determinuotos. Taigi išryškinamas valios veikimo skirtumas: galutinio tikslo siekimas ir būdas kaip jis yra siekiamas. Tai yra aišku. Tačiau čia Šulcienė išryškina tai, kad skirtingose Akviniečio pateiktose veikalų grupėse skirtingai paaiškinamas skirtumas, kuris įtakoja valios santykį su objektais.

Tomas akvinietis: penki dievo buvimo įrodymai

Lapų skaičius: 10
Tipas: Namų darbas
Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Tomas akvinietis (biografija). Tomas akvinietis – viduramžių žmogus. Šv. Tomo estetika. Moralės filosofija. Tomizmo kritika. Tomo akviniečio iškelti klausimai. Pirmasis, antrasis, trečiasis, ketvirtasis, penktasis įrodymai. Išvados. Literatūros sąrašas. Norėdami suprasti viduramžius, turime įsivaizduoti visai kitokį pasaulį negu dabartinis. Jei mes gyventumėm viduramžiais, tai tikėtumėm, kad saulė sukasi aplink žemę, o žemė yra pats visatos centras. Tikėtumėm, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, kaip parašyta Pradžios knygoje.Tikėtumėm, kad didžioji būties grandinė nuo Dievo prie angelus nusidriekia iki pačių menkiausių gyvybės formų, o žmonės tėra tarpinė grandis, sujungianti tai, kas mirtinga, su tuo, kas dieviška. Tikėtumėm, kad visatoje viešpatauja aiški tvarka ir visa kas turi savo vietą. Dangaus šviesuliai juda ratu pagal matematikos dėsnius, išminties šaltinis – klasikiniai Graikijos ir Romos autorių veikalai. Viduramžiais bažnyčia ir krikščioniškasis tikėjimas dominavo visose gyvenimo srityse. Viduramžių filosofija vadinama scholastika, mokykline filosofija, kadangi ji buvo dėstoma universitetuose.

Turėti ar būti?

Lapų skaičius: 9
Tipas: Referatas
Darbe esantys žodžiai: Didysis pažadas, jo žlugimas ir naujos alternatyvos. Iliuzijų –žlugimas. Kodėl žlugo didysis pažadas. Epikūrui. Esminis didžiųjų mokytųjų mąstymo elementas. Pirmą kartą po aristipo, teoriją skelbiančią gyvenimo tikslu. Mūsų epocha. Teoriniai svarstymai parodo, kad radikalus hedonizmas negali lemti laimės. Antroji psichologinė industrinio amžiaus premisa, kad individualūs egoistiški siekiai lemia harmoniją ir taiką, didesnę kiekvieno gerovę taip pat yra klaidinga. Radikalus hedoizmas ir neribotas ogoizmas nebūtų įsitvirtinę, kaip dominuojantys principai, jei xvii amžiuje nebūtų įvykęs esminis lūžis. Kitas faktorius: žmogaus santykis su gamta. Ekonominė žmogaus pasikeitimo būtinybė. Kitokios pozicijos laikosi e. F. Šumacheris. Ar egzituoja katastrofos alternatyvą. Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba. Autoriaus tyrimų rezultatai. Kuo skiriasi turėjimas ir buvimas? Idiomatiniai pokyčiai. Terminų kilmė. Lingvistinė žodžio istorija. Buvimas ar forma „ būti“ vartojama. Kalbėdamas apie turėjimą ar būvimą, aš turiu omeny. Filosofinės būties sampratos. „kas yra būtis?“ pagrindinis vakarų filosofijos klausimas. Turėjimas ir vartojimas. Turėjimas ir buvimas kasdieninėje patirtyje. Mokymasis. Atsiminimas. Pokalbis. Skaitymas. Autoritetas. Formuojantis hierarhiškai organizuotoms visuomenėms, autoritetas paremtas kompetencija užleidžia vietą autoritetui, paremtam socialiniu statusu. Žinių turėjimas ir žinojimas. Tikėjimas. Meilė. Turėjimas ir buvimas senajame bei naujajame testamentuose ir mokytojo ekharto raštuse. 1 senasis testamentas. Istoriškai klajoklių tradicijos yra įaustos į išėjimo knygos pasakojimą. Kiekvienas privalo rinktis pagal savo reikmes. Naujasis testamentas. „ mylėk savo artimą“. Šetono gundyme. Bazilijus didysis. Mokytojas ekhartas ( apie 1260– 1327). Ekharto turėjimo samprata. Kas tas kuris nieko nenori? Kas tas, kuris nieko nežino? Ką reiškia, nieko neturėti? Ekharto buvimo samprata.

Universitetas ir jo vaidmuo šiuolaikinėjė visuomėnėje.

Lapų skaičius: 5
Tipas: Referatas
Darbe esantys žodžiai: Universitetas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „universus“ – visuma, visuotinumas ir reiškęs pirklių, amatininkų ar šiaip miestiečių susivienijimą. Tačiau mano manymu, šį bendra sąvoka negali atskleisti tikrosios universiteto reikšmės šiuolaikinėje visuomenėje. Kiekvienas iš mūsų universitetą suvokia savaip: vieniems – tai pirmas (po mokyklos) žingsnis į savarankišką gyvenimą, kitiems tai tarsi žinių saugykla iš kurios jie nori “išimti” viską, kas imanoma, o tretiems universitetas – tai “kalėjimas” kuris tik suvaržo jaunų žmonių laisvę ir iššvaisto svarbius jaunystės metus. Kalbant apie universiteto vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje reikėtų atsigręžti į praeitį ir prisiminti universiteto atsiradimo istoriją ir raidą. Universitetas atsirado jau viduramžiuose, tai buvo didžiausias viduramžių kūrinys mokymo srityje. Būtent universitetas iškėlė mokslo reikšmę ir vertę, suteikęs galimybę mokslui atsistoti šalia valstybės ir bažnyčios, kaip savotiškai, savarankiškai jėgai. Pirmas Lietuvos universitetas buvo įsteigtas 1579 metais (anksčiau buvusią Vilniaus kolegiją pakėlė iki universiteto lygio ir pavadino Vilniaus universitetu).

« Pradžia Ankstesnis12345678910Sekantis Pabaiga »

Paieška

Meniu

Naujausi darbai

Paieška

Įvertinimų top

Naujos paieškos

Reklama