Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Lapų skaičius: 6 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: PMŽK: 104 Lizosomų papildymas fermentais. Intarpas ląstelių jaunystė ir autofagija. PMŽK: 81 Makro ir mikroautofagija. Intarpas lizosomų sutrikimai. Pmžk: 89. Intarpas fagocitozė žmogaus organizme. Lizosomos. Nuo Goldžio komplekso atsiskiria smulkios vakuolės, prikrautos koncentruotų fermentų organinėms molekulėms skaidyti. Jie vadinami rūgščiomis hidrolazėmis, kadangi hidrolizuoja makromolekules rūgščioje terpėje. Lizosomose aptikta virš 50 skirtingų fermentų rūšių, jie gali visiškai ar beveik visiškai suskaldyti daugumą biologinių organinių medžiagų (baltymus, polisacharidus, lipidus, nukleino rūgštis, jų derinius ir darinius). Šie fermentai tuo metu būna dar neaktyvūs ir neturi ką skaidyti, todėl juos talpinančios vakuolės vadinamos pirminėmis lizosomomis. Pirminė lizosoma ima veikti susiliejusi su vakuole, kurioje yra kažkas virškintino. Po susiliejimo lizosomos membranos baltymai siurbliai ima pumpuoti į lizosomą protonus. Lizosomos viduje rūgštėjant terpei (iki pH dalis lizosominių fermentų įgauna reikiamą sąrangą ir ima skaidyti vakuolėje esančias medžiagas. Likę fermentai ima veikti, kai nuo jų atkerpa nedidelę dalį polipeptidinės grandinės, trukdžiusios fermentui įgauti reikiamą sąrangą. Lizosominiai fermentai makromolekules hidrolizuoja iki smulkių molekulių, kurias lizosomos membranos siurbliai permeta į citozolį. Veikianti lizosoma vadinama antrine lizosoma. Iki šiol nėra aišku, kodėl antrinė lizosoma nesuvirškina savęs. Manoma, kad membraną iš vidaus dengia tam tikri glikoproteinai, kurie taip išsidėstę, kad hidrolazių aktyvumo centrai nepajėgia jų chemiškai paveikti. Antrinės lizosomos skaido. Fagocituotus mikroorganizmus bei molekules. Rezervines maisto medžiagas. Nereikalingus ląstelės organoidus (pvz. , mitochondrijas, endoplazminio tinklo gabalus ir pan. ). Organizmai lizosomomis ontogenezėje suardo ištisus audinius. Taip išnyksta augančių buožgalvių uodegos - jų ląstelės susivirškina save, o smulkias molekules organizmas panaudoja kitose...
| |
Lapų skaičius: 12 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Mitozė. MBOC: 868(17-9) Mitozinio ciklo valdymo taškai. Schema - suaugusio žmogaus kūno vietos, kurio ląstelės dalijasi greičiausiai. MBK3: 143(11-3) Plonosios žarnos epitelio ląstelių dauginimosi ir migracijos schema. Ląstelės dalijasi tik apatinėse gilių įdubimų (vadinamų kriptomis) dalyse. Naujos ląstelės slenka aukštyn ir sudaro žarnos gaurelių epitelį. Daugelis šių epitelinių ląstelių gyvena labai trumpai, ir maždaug po 5 d. Atsiduria gaurelio viršūnėje ir nusilupa. Tuo tarpu maždaug 20-ies "nemirtingųjų" ląstelių žiedas (pažymėtas raudonai) lieka kriptos apačioje. Tai vadinamosios kamieninės ląstelės, kurioms dalijantis viena susidariusi ląstelė lieka motininės ląstelės vietoje, o kita slenka aukštyn ir tampa tipiška žarnyno gaurelio epitelio ląstele. Abi gyvena trumpai, maždaug 5 paras - viena po to dalijasi, o kita "atitarnauja" epiteline ląstele ir nusilupa. MBK3: 159(11-19) Centriolių replikacija ir jos ryšys su mitoziniu ciklu. Mbk3: 176-177 mitozė. MBK3: 175(11-40). Nestandartinės mitozės. C: 937(18-34) Traukus aktino žiedas persmaugia gyvūninę ląstelę citokinezės metu. Cel: 940(18-39). Telofazės dalijimosi verpstė kariokinezei būna nebereikalinga ir ima vykdyti citokinezę. Prie verpstės mikrovamzdelių prisijungia smulkios transportinės vakuolės. Šios vakuolės interfazėje atsiskyrė nuo Goldžio komplekso, kuriame jas pakrovė fermentais ir angliavandeniais, iš kurių sudaroma pirminė sienelė. Mikrovamzdeliais vakuolės keliauja į pusiaujo sritį ir išsidėsto toje pat plokštumoje, kur metafazėje buvo išsidėsčiusios chromosomos. Plokštumoje išsidėsčiusios vakuolės susilieja, sudarydamos didelę plokščią vakuolę fragmoplastą, kurio vidus užpildytas tomis pat medžiagomis pirminės sienelės pirmtakėmis. Pradžioje fragmoplasto skersmuo lygus dalijimosi verpstės skersmeniui ties pusiauju. Po to verpstės mikrovamzdeliai išsiardo ir sumontuojami iš naujo, tik jau arčiau prie ląstelės...
| |
Lasteliu diferenciacija ir audiniai Lapų skaičius: 16 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Ląstelių savitėjimu arba ląstelių diferenciacija. Specializuojantis ląstelės įgyti požymiai (sandaros ypatumai, gebėjimas sintetinti tam tikras medžiagas, reaguoti į tam tikrus hormonus) vadinami savastimi. Schema. Susirangiusi DNR su pažymėtais genais, parodyti du savitėjimo variantai, kur genai jungikliai įjungia skirtingus genų rinkinius. Cell-445(9-63): Hipotetinė ląstelių savitėjimo schema. Tai pavyzdys, rodantis, kaip keletas reguliacinių (jungiklinių) baltymų gali įjungti daug ląstelių tipų. Čia aštuoni ląstelių tipai buvo įjungti su 5 jungikliniais baltymais. Paskaičiuota, kad su 25 jungikliniais baltymais galima nulemti daugiau kaip 10 000 ląstelių tipų. Audinys. Dengiamųjų epitelių. Liaukiniais epiteliais. Carola-96: Dengiamųjų epitelinių ląstelių jungtys. Visos jos būdingos ne tik epiteliniams audiniams. A. Glaudžioji jungtis. Šios jungtys sandarina tarpuląsčius - "susiuva" gretimų ląstelių membranas. B. Sąsaga (sesmosoma). Jų itin daug turi odos epiteliai, kurie patiria daug mechaninių poveikių. C. Plyšinė jungtis. Jos sujungia gretimų ląstelių citozolius, leidžia ląstelėms sparčiai keistis smulkiamolekulėmis medžiagomis. Carola-103: Epitelinės kilmės liaukų raida. Iš esmės, visas liaukinis audinys yra epitelinės kilmės. Cell-602(13-5): Plonosios žarnos taurinė ląstelė. Specializuota gaminti gleives ž glikoproteinš ir proteoglikanų mišiniui, kurį sintetina endoplazminis tinklas ir Goldžio kompleksas. Pagamintos gleivės egzocituojamos pro viršūninį paviršių. Cell-1157(22-19): Žinduolio pado epidermio pjūvis. A. Schema. Viršuje daug sluoksnių žvyniškų suragėjusių negyvų keratinocitų (ragaląsčių). Po juo viengubas sluoksnis baigiančių ragėti ragaląsčių. Toliau storas klodas pradėjusių ragėti ląstelių, o pačioje epidermio apačioje - viengubas sluoksnis pamatinių kamieninių ląstelių. B. Fotomikrografija. Cell-1157(22-20): Pradėjusi ragėti epidermio ląstelė (piešinys pagal elektronmikroskopinę...
| |
Lietuvoje gyvenančios kirmelės Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Kirmėlių paplitimas. Skirstymas. Požymiai. Prazitinės kirmėlės. Dauginimasis. Reikšmė. Apibendrinimas. Naudota literatūra. Kirmėlių paplitimas. Kirmėlė yra - bestuburiams priklausantis bekojis gyvūnas, turintis pailgos formos, minkštą kūną. Kirmėlės paprastai gyvena vandenyje arba dirvoje, tačiau yra ir gyvenančių kituose gyvuosiuose organizmuose. Kirmėles galima suskirstyti pagal paplitimą įvairioje aplinkoje: dirvoje, jūrose, gėluose vandenyse, žmogaus ir gyvūnų organizmuose. Organizmuose dažniausiai gyvena parazitinės kirmėlės, kurios sukelia įvairias ligas. Skirstymas. Kirmėlės skirstomos. Žieduotosios kirmėlės. Apvaliosios kirmėlės. Plokščiosios kirmėlės. Kirmėlių požymiai. Žieduotosios kirmėlės - rausvos, maždaug 20-40mm ilgio tubifeksai, kurie gyvena tvenkiniuose kur labai užterštas vanduo. Žieduotosios kirmėlės bestuburių gyvūnų tipas. Gyvūnų kūnas segmentuotas, turi antrinę kūno ertmę celomą, odos raumenų maišelį, būdinga dvišonė simetrija. Pagrindinės organų sistemos virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, kraujotakos, nervų, lytinė. Kraujotakos sistema yra uždara, šalinimo sistema yra metanefridijų tipo, nervų sistema sudaryta iš viršryklinio, aplinkryklinių mazgų ir pilvo nervų grandinėlės. Turi primityvius judėjimo organus parapodijas. Žieduotosios kirmėlės gyvena gėluose ir jūrų vandenyse, dirvoje, keletas rūšių aptinkamos ore. Filogenetiškai susijusios su nariuotakojų ir moliuskų tipais. Prie šių kirmėlių priskiriami sliekai, dėlės, tubifeksai bei daugybė kitų. Kai kurios dėlės gyvena, siurbdamos gyvūnų arba žmonių kraują, o kitos yra plėšrūnės, ryjančios smulkias kirmėles, moliuskus, vabzdžius ir net buožgalvius. Skirstomos į kelias klases. Klasė. Daugiašerės žieduotosios kirmėlės. Klasė. Mažašerės žieduotosios kirmėlės. Klasė. Dėlės. Apvaliosios kirmėlės - Nematodai bestuburių gyvūnų tipas, labai didelis rūšių skaičiumi. Joms priklauso jūrose, gėluose vandenyse, dirvoje ir organinėse medžiagose gyvenantys...
| |
Lapų skaičius: 6 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Belytiškumo stadija. Lyties formavimasis. Carola: 870-871. Vyriškų ir moteriškų lyties organų formavimasis iš indiferentinių pirmtakų. Caroloje, atrodo, klaida? Stuart: 627 Gonadų ir lytinių takų vystymosi laikų lentelė. Lyties formavimasis. Žmogaus lytį lemia homologinių chromosomų pora vadinama lytinėmis chromosomomis. Individai, turį X ir Y lytines chromosomas, tampa vyrais, o turį X ir X - moterimis. Taigi, gemalai pagal lytines chromosomas pradžioje yra dvejopi - XX ir XY, - tačiau jų sandara visiškai vienoda. 25-50 d. Amžiaus gemalai turi laikinus organus - Volfo ir Miulerio latakus. Volfo latakai - tai primityvių šalinimo organų, būdingų stuburinių protėviams ir besivystančiam embrionui, surenkamieji latakai. Miulerio latakai - tai pirmykštis kiaušintakis, kurio funkcija surinkti iš kiaušidės į kūno ertmę iškrintančius kiaušinėlius ir išgabenti juos laukan. Lytiniai ir šlapimo takai atsiveria bendru šalinimo ir lytinių latakų ančiu. Ši sandara būdinga tiek gemalams XY (būsimiesiems berniukams), tiek gemalams XX (būsimosioms mergaitėms). Moteriško genotipo gemaluose Volfo latakas nyksta, o iš Miulerio latako susidaro kiaušintakiai, gimda ir makštis. Šalinimo-lytinis antis virsta moteriškaisiais išoriniais lyties organais. Šis gemalo vystymosi variantas yra pagrindinis vystymosi kelias. Jam nereikia XX lytinių chromosomų ir kiaušidžių, taip vystosi ir gemalai XY, jei išoperuojamos jų besiformuojančios sėklidės. Pirmykštėms gonadoms virtus sėklidėmis gemalo vystymasis pasuka kitu keliu. Sėklidės netrukus ima gaminti vyrišką lytinį hormoną testosteroną, ir šis lemia vyriškąjį vystymosi variantą. Manoma, kad pirminių gonadų virtimą sėklidėmis skatina ypatingas genas. Jis yra tik Y chromosomoje ir koduoja ypatingą membraninį baltymą patikslinti OMIME. Šis baltymas kol kas nežinomu būdu priverčia gonadas vystytis kaip sėklides. O jei gonadų ląstelės neturi šio geno ir pagal jį gaminamo baltymo, tuomet iš gonadų išsivysto kiaušidės (apie 105 d. Po...
| |
Lapų skaičius: 3 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Paieškoti nuotraukos ar gero piešinio. Geršenzon-102: Verpetės Hidantinos progaminis lyties lėmimas. Panagrinėti, ar ne modifikacija? Lyties lėmimas. Manoma, kad pirmiausia atsirado abilyčiai organizmai, kuriuose gaminosi ir vyriškos, ir moteriškos gametos. Tik kai kurių sistematinių grupių organizmai specializavosi pagal atliekamas dauginimosi funkcijas į dvi grupes. Viena grupė (vyriški individai) ėmė gaminti tik vyriškas gametas, kita (moteriški individai) tik moteriškas. Kiekvienai šių grupių būdingų su dauginimusi tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių požymių visuma vadinama lytimi. Daugelio rūšių individai individualaus vystymosi pradžioje gali vystytis abiem kryptimis - gali tapti tiek vyriškos lyties individu, tiek moteriškos. Tačiau tam tikri veiksniai vystymąsi nukreipia vienos lyties kryptimi. Žr. Skyrių "Lyties formavimasis". Tais veiksniais gali būti. Ypatingi valdantys baltymai. Dažnai jų genai yra ypatingose (lytinėse) chromosomose. Šiuo atveju lytį lemia genotipas kokias lytines chromosomas individas paveldėjo. O šis paveldėjimas atsitiktinis kombinacinio kintamumo žaismas lytiniškai dauginantis. /kaip ten su plėviasparniais?/. Tam tikri veiksniai organizmą supančioje aplinkoje. Šiuo atveju lytį lemia aplinka, o abiejų lyčių genotipai vienodi. Taigi, lyties susidarymą galima laikyti modifikacija visam gyvenimui. /?/. Pavyzdys yra jūrų kirmėlė bonelija. Paieškoti nuotraukos ar gero piešinio. Bonelijų belytės lervutės laisvai plaukioja jūros vandenyje. Subrendusios lervutės nusėda ant dugno ir virsdamos suaugėlėmis tamta patelėmis. O iš kur tada atsiranda bonelijų patinai? Pasirodo, lervutės, nusėdusios ant suaugusių patelių, tampa patinėliais. Galbūt lervutės būsimieji patinėliai gali nusėsti tik ant patelių? O jei neranda patelių, tuomet paprasčiausiai žūsta? Buvo atliktas eksperimentas į akvariumą su jūros vandeniu buvo įleista grupė atsitiktinai paimtų bonelijų lervučių. Po to į akvariumą įpylė sutrintos patelės...
| |
Lapų skaičius: 2 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Lytiniai hormonai ir jų reikšmė. Lytiniai hormonai. Lytinius hormonus. Androgenai (vyriškieji hormonai). Estrogenai (moteriškieji hormonai). Progestagenai (tai natūralių ir sintetinių hormonų grupė). Vyriškųjų hormonų (androgenų) reikšmė. Testosteronas. Androstendionas. Dihidrotestosteronas. Dehidroepiandrosteronas (sutrumpintai: dhea). Anaboliniai hormonai. Moteriškųjų hormonų (estrogenų) reikšmė. Estradiolis. Dietilstilbestrolis (sutrumpintai. Natūralių ir sintetinių hormonų grupė progestagenai. Progesteronas. Progestinai. Apibendrinimas.
| |
Maisto produktų gamybos technologijų procesai Lapų skaičius: 7 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Mechaniniai procesai – smulkinimas, malimas, minkštų augalinės ir gyvulinės kilmės m-gos smulkinimo įrenginiai, susmulkintų m-gų klasifikavimas, inercinė ir gravitacinė seperacija, presavimas, granuliavimas, biriųjų ir plastiškųjų m-gų maišymas. Trupinimą ir malimą. Smulkinimas įgalina. Peilio. Mėsmalė. Homogenizatoriai. Trintuvės. Medžiagų klasifikacija. Taikomi šie rūšiavimo metodai. Rūšiavimas vykdomas kai reikia. Granuliavimo būdai. Stambiagrūdėms. Mechaniniai procesai suspencijų, šlamų ir tešlų maišymas. Birių medžiagų transportavimo ir neumatinis transportas. Mikro juostinės maišyklės. Transporteriai. Pneumatiniai. Juostiniai. Plokšteliniai. Kaušiniai. Grandikliai. Sraigtiniuose. Ritinėliniai. Pagal dydį transportuojamos m-gos skirstomos. Šilumos atidavimo procesais. Šilumos perdavimo procesais. Pagrindinė charakteristika. Perduotas šilumos kiekis džiauliais. Svarbiausias parametras- šilumos perdavimo paviršiaus plotas. Šilumos laidumas. Konvencinė. Šilumos perlaida. Šiluminė spinduliuotė. Aušinimas. M-gos aušinimas skysčiais, garais ir dujomis. Kondensacija. Maišymo. Paviršiniai kondensatoriai.
| |
Lapų skaičius: 3 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Intarpas atp. Ląstelėse energija išsiskiria citozolyje glikolizės ir mitochondrijose deguoninio skaidymo metu. Tuo tarpu energiją ląstelėje vartoja visi ląstelės organoidai. Kaip energija iš gavybos vietos patenka į vartojimo vietą? Ją pernešančios medžiagos vadinamos energijos nešikliais. Daugiausia energijos ląstelėse perneša ribonukleozidtrifosfatas, vadinamas riboadenozintrifosforo rūgštimi(rATP). Paprastai jis vadinamas tiesiog ATP. ATP sudaro azotinės bazės adenino, monosacharido ribozės ir trijų fosforo rūgšties molekulių liekanos. Nutrūkstant jungčiai tarp nukleotido antros ir trečios ar pirmos ir antros fosfatinių grupių išsiskiria gana didelis kiekis energijos, todėl šios jungtys vadinamos makroerginėmis. ATP gali perduoti savo fosfatinę grupę kitos medžiagos molekulei. Tai vyksta mitochondrijų tarpumembranyje, kur panaudojant ATP energiją ir fosfatines grupes sintetinami CTP, GTP, TTP, UTP. Šie nukleozidtrifosfatai taip pat turi makroergines jungtis. Dezoksiribonukleozidų makroerginių jungčių energija vartojama tik DNR sintezėje. Be ATP ląstelėse degalais tarnauja ir kiti trys ribonukleotidai - uridintrifosfatas (UTP), guanozintrifosfatas ir citidintrifosfatas (CTP). Jie paprastai sintetinami panaudojant ATP energiją. O jų energija vartojama tam tikrų medžiagų sintezėje. Utp - polisacharidų. Ctp - lipidų. Gtp - baltymų. ATP energija naudojama. Amino rūgštims sujungti su tRNR. Medžiagų transportui per membranas (osmosinis darbas) (transportuojant jonus - atliekamas ir elektrinis darbas). Įvairių medžiagų sintezei (cheminis darbas). Ir t. T. Nemažai grybų. Jūros mikroorganizmų, medūzų, vėžiagyvių ir jonvabalių sugeba švytėti. Šis švytėjimas vadinamas bioliuminescencija. Geriausiai ištirtas jonvabalių švytėjimas. Iš daugelio tūkstančių jonvabalių, kuriuos surinko vaikai, buvo išskirtos dvi medžiagos - organinė rūgštis liuciferinas ir fermentas liuciferazė. Paaiškėjo, kad ATP-u aktyvuotas liuciferinas, paveiktas liuciferaze ir deguonimi, ima...
| |
Melaninas odos spalva ir idaga Lapų skaičius: 7 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: ODA. Melaninas. Kas nutinka persikaitinus saulėje? Carola-129. Žr. Kraujo krešėjimas. 24 val. Antrą ar trečią. 10 dieną. Uždegimas. Pūlius. Carola-132 Plaukas. A. Išilginis plauko pjūvis. B. Mikroskopinė plauko sandara. C. Elektronmikroskopinė galvos plauko nuotrauka (padidinta 4375 kartus). Melaninas, odos spalva ir įdaga. Žmogaus odai spalvą suteikia trys veiksniai. Pro epidermį prasišviečiantis kraujas. Šakoti melanocitai yra išsidėstę giliausiame epidermio sluoksnyje. Tačiau ne visa oda yra vienodai ryškiai nudažyta melaninu. Šviesiausia oda dengia delnus ir padus. O daugiausia melanocitų turi krūčių spenelių, išorinių lytinių organų oda. Melaninas taip pat nudažo plaukus, o akyse - rainelę ir pigmentinį sluoksnį po tinklaine. Odos ir rainelės melanino funkcija yra sugerti ultravioletinius spindulius, kurie pažeidžia ląstelių nukleino rūgštis ir sukelia mutacijas. Intensyvi ultravioletinė spinduliuotė gali nužudyti ląstelę. Todėl žmonių populiacijos, gyvenančios kraštuose su intensyviu UV spinduliavimu, yra prisitaikiusios - jų oda tamsi nuo melanino. Tai ypač būdinga vadinamosioms pusiaujo rasėms - negridams ir australidams. Žmogaus organizmas gali sustiprinti melanininę apsaugą nuo UV spindulių. Kai oda smarkiau apšvitinama UV spinduliais, melanocitai ima gaminti daugiau melanino. Melaninas kartu su kitomis naujai susidarančiomis epidermio ląstelėmis keliauja į epidermio paviršių ir suteikia tamsią spalvą. Kuo didesnę dozę UV spindulių sugeria oda, tuo labiau tamsėja oda. Kai kurių žmonių oda tamsėja nevisai vienodai tolygiai. Pavasarį, kai tik sustiprėja UV spinduliavimas, Kodėl pavasarį? Integracija su geografija ir astronomija nedideli jų odos lopeliai patamsėja. Taip pavasarį išryškėja šlakai. Šlakus galima laikyti odos lopelių įdaga, kuriai atsirasti reikia labai nedaug UV spindulių. UV spinduliai priverčia išsiplėsti odos kraujagysles, į odą suteka daugiau kraujo, todėl oda...
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
