Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Lapų skaičius: 8 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Cenzų tipai. Rinkimų sistemos. Rinkimų organizavimas. Išvados. Literatūra. Rinkimai, kuriuose dalyvauja visi valstybės piliečiai ir kurių rezultatai turi nepaprastai didelę svarbą visam vyriausybės ir jos politikos likimui, atsirado palyginti neseniai, tik 18 amžiaus pabaigoje – 19 amžiaus pradžioje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad visa valdžia priklauso žmonėms, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus ( kandidatus ) .Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės vyriausybės suformavimas. Rinkimų procedūros metu valstybės piliečiai – rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis, kuriais labiau pasitiki, patiki atstovų iki rinkiminiais pažadais ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti valstybę . Rinkimai remiasi ir yra demokratiški tik tada, kada nėra pažeidžiamos rinkimų teisės bei rinkime dalyvauja tik tos valstybės piliečiai. Rinkimai – gana sudėtinga procedūra, ištisas įvairių vienas po kito einančių veiksmų procesas.
| |
Rinkimų sistemų lyginamoji analizė Lapų skaičius: 26 Tipas: Kursinis Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Rinkimai ir jų charakteristika. Rinkimų sąvoka ir jų ypatybės. Rinkimų organizavimo procesas. Rinkimų sistemos. Mažoritarinė (daugumos) rinkimų sistema. Proporcinė rinkimų sistema. Mišri rinkimų sistema. Rinkimų sistemų proporcingumas. Rinkimai ir jų sistemos lietuvos kontekste. Lietuvos rinkimai ir jų sistemų raida ssrs sudėtyje. Lietuvos rinkimų raida atgavus nepriklausomybę. Lietuvos respublikos prezidento rinkimai ir jų ypatybės. Piliečių įtaka rinkimams ir įstatymų leidybai. Išvados. Summary. Literatūros sąrašas. Rinkimai yra vienas iš svarbiausių valstybės valdžios legitimacijos būdų. Rinkimų sistema tai mechanizmas, kuris įgalina rinkėjų preferencijas išreikšti balsais ir pagal šiuos balsus paskirstyti mandatus renkamajame valdžios organe. Išreikšti savo nuomonę politiniais klausimias ir pateikti argumentus. Išanalizuoti mokslinę literatūrą, įstatymus, Konstituciją, bei kitus šaltinius susijusius su rinkimais. Atskleisti rinkimų sistemų trūkumus ir privalumus, remiantis kitų mokslininkų nuomone ir darbais. Palyginti kaip keitėsi rinkimai, laikotarpyje nuo SSRS iki šių dienų. Įvertinti Lietuvos mišriosios rinkimų sistemos ypatybes. Šio darbo tikslas- išnagrinėti ir palyginti rinkimų bei jų sistemų ypatybes. Atkreipti dėmesį į Lietuvos rinkimų raidą, lyginant ją su Sovietų Sąjungos rinkimų raida. Taip pat nusakyti Lietuvos Respublikos rinkimų organizavimo dėsnius, valstybės piliečių vaidmenį visuomeniniame politiniame gyvenime, prezidento rinkimų ypatybes.
| |
Savivaldybių institucija, veikla, funkcijos Lapų skaičius: 11 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Savivaldybė - apibendrintas savivaldą turinčios vietos valdžios pavadinimas. Pagal Lietuvos respublikos Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybė apibrėžiama kaip, valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą. Savivaldybė tai pakankamai sudėtingas darinys, turinti atstovaujamąsias institucijas ir vykdomąsias institucijas. Atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais. Savivaldybių veikla yra susijusi su siekiu geriau patenkinti gyventojų bei savivaldybių teritorijose veikiančių verslo įmonių viešuosius poreikius. Vidaus auditas yra viena iš priemonių, padedančių veiksmingiau ir geriau patenkinti minėtus poreikius.
| |
Socialinė kritika klasikiniame ir moderniajame diskursuose Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Kalbant apie socialinės kritikos klasikiniame ir moderniame diskursuose temos aktualumą, reiktų pradėti nuo to, kad jau nuo senų senovės visuomenėje pasireikšdavo socialinė kritika. Visuomenės kritika tikriausiai tokia pats sena kaip ir pati visuomenė. Ir tai yra puikiai suprantama, kadangi skundimasis ir nepasitenkinimas esama padėmi yra būdingas žmogui, nepriklausomai nuo laikmečio. Pirmosios visuomenės kritikos ištakos veda į seniausius laikus, kai to meto kritika reikalavo didžiausios kainos žmogaus gyvybės. Tą iliustruoti galėtų graikų filosofo Sokrato istorija. Šis intelektualas šaipėsi iš tų, kurie įsivaizdavo labai daug žiną. Tačiau tai jam nulėmė mirties nuosprendį, nors Sokratas tenorėjo būti geras Atėnų pilietis ir neapsimetė žinąs geriau. Kitą kritikos reiškinį fiksuoja ir Biblija: žydų pranašai apgailestauja, aprauda savo sugedusį laikmetį, sugedusią tautą ir sugedusius papročius. Tokie pavyzdžiai fiksuoja, koks sudėtingas kritikos nueitas kelias iki jos išėjimo į viešumą. Renesanso epochoje įsivyrauja literatūrinė užmaskuota kritika. Ryškiausias tos kritikos atvejis turbūt būtų visų gerai žinoma ir skaityta Džonatano Svifto knyga Guliverio kelionės, kur pasireiškia arši hiperbolizuota tuometinės Anglijos kritika. Reformacija, religiniai karai atneša atviras diskusijas, atvirą bažnyčios, karaliaus kritiką, ir draskiusią Europą iš vienos pusės, ir suvaidinusią didelį vaidmenį modernizavimosi procese. XVIII amžiaus švietimo epochos filosofai Volteras, Deni, Didro - atstovauja atvirą drastišką kritiką. Vėliau, XIX amžiuje suklestėjus laikraščių kultūrai, kritika tampa normaliai veikiančios demokratijos reiškiniu. Šio amžiaus pabaigoje įsiplieskia aršios diskusijos: ką reiškia būti piliečiu, ir kurios dar tebesitęsia iki šių...
| |
Lapų skaičius: 9 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Totalitarizmas kaip režimas. Totalitarinis vadas. Masinės partijos ir valdymo forma. Ideologija. Propaganda. Teroras ir slaptosios policijos vaidmuo. “lavonų fabrikai”. Išvados. Literatūros sąrašas. XX amžius pasaulio istorijoje buvo bene griausmingiausias ir skaudžiausias žmonijai. Du didžiuliai karai nusinešė milijonus žmonių gyvybių, sugriovė daugybę miestų, nuniokojo šalis. Bet tikriausiai didžiausią žalą padarė būtent šiame amžiuje atsiradusi nauja valdymo forma, kokios dar niekas iki tol nebuvo įtvirtinęs. Absurdiška, žiauri ir negailestinga. Tai TOTALITARIZMAS, palikęs juodą dėmę pasaulio istorijoje. Jo nusineštų nekaltų žmonių gyvybių milijonų niekas negali iki šiol suskaičiuoti. Neįtikėtina, kad tai mūsų pačių kūrinys, mūsų pačių spąstai sau. Bene didžiausią prievartą ir negailestingą naikinimą patyrė žydų tauta. Manoma, kad totalitarizmas atsirado dėl masinės demokratijos išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą įvairias visuomenės grupes. Prie to prisidėjo ir pokario nuotaikos, žmonių nusivylimas, visuotinė apatija, vienišumo jausmas. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti, kokia yra totalitarinė valdymo sistema, kas jai būdinga, kokie veiksniai ir priemonės lėmė jo veikimą ir gyvavimą. Kaip žinoma iš istorijos, tikroji totalitarizmo forma buvo išplėtota Rusijoje ir Vokietijoje, todėl analizė daugiausia remsis būtent šiais pavyzdžiais.
| |
Trumpoji politologija Politika ir Politologija Lapų skaičius: 46 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Politologijos šakos, politologijos tyrimų ir analizės objektas, politologijos sąveika su kitais mokslais, poltika ir valstybė, politikos požymiai, valdžios pobūdis, pilietybės įgojimo būdai, lietuvos respublikos pilietybės įgijimo ir praradimas, tautos samprata, tautinės mažumos. Autonomijų rūšys, valstybinės valdžios savybės, suvereniteto rūšys, suveriniteto pobūdis, legitimumo užtikrinimo būdai, valdžios ir piliečių konfliktų rūšys, demokratijos rūšys, demokratijos principai, pagrindinės nedemokratinio valdymo formos, politinės doktrinos, amžių politinė filosofija, politinės doktrinos, politinių doktrinų klasifikacija scemos. Lyginamoji politika. Piliečių dalyvavimas, rinkimų etapai, rinkimmų cenzai, rinkimų sistemų pranašumai ir tūkumai, pagrindinių partinių sistemų pranašumai ir trūkumai, partijų tipai, rinkimu sistėmos, interesų grupių ir vyriausybės sąveikos formos, korporatyvizmas, interesų grupių veikimo pliuralizmo sąlygomis būdai, interesų grupės, lyginamoji politika, valdžios institucijos, valstybių valdymo sąrangos tipai, aukšiausieji valstybės valdymo organai. LR aukščiausieji valdžios organai, jungtinės karalystės parlamento strūktūra, prezidentinio valdymo ypatybės, parlamentų struktūros, valstybinės valdžios rūšys, kompentencijos rūšys, konstitucijų rūšys, aukščiausiųjų lietuvos respublikospareigunų įgaliojimų nutrukimas, JAV valdžios sąranga. Parlamentinio valdymo ypetybės, Lietuvos respublikos seimo ir prezidento prerogatyvos, valstybės administracijos rūšys, vyriausybės politikos įgyvendinimo būdai, valstybės administracijos organizavimo būdai, valstybių tipai pagal vyriausybių kišimosi į visuomenės reikalus laipsnį, tarptautinė politika, diplomatinės ir konsulinės tarnybos, valstybė teisinės sistemos pagrindai, valstybių sambūvio pavidalai, vyriausybės politikos turinys, nato susiformavimas, nevalstybiniai tarptautinės politikos veikėjai (ntpv), tarptautinės teisės šaltiniai ir šakos, JTO specializuotos tarpvalstybinės organizacijos, JTO generaliniai sekretoriai, JTO pagrindiniai organai, svarbiausios tarptautinės organizacinės teisminės institucijos, taikingi pusiausvyros ir karų, laikotarpiai suverenių europos, valstybių istorijoje, pasaulio valstybių skirstymas (pagal imanuelį valeršteiną), tarptautinės politikos esmės aiškinimas, labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės (g –7), plitologojos testai, Europos sąjungos valstybės.
| |
Lapų skaičius: 14 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Turinys. Įvadas. Valdžia. Legitimumas. Tradicinė valdžia. Parlamentinė monarchija. Absoliutinė monarchija. Autokratinis rėžimas. Charizmatinė valdžia. Autoritarizmas. Totalitarizmas. Teisinės procedūros. Išvados. Literatūros sąrašas. Praeitis rodo, kad ramybė, santarvė tarp valdžios ir piliečių kartais nutrukdavo dėl įvairiausių neramumų ir proveržių. Revoliucijos, pilietiniai karai, sukilimai, streikai, demonstracijos gal ir nebūdavo labai ryškaus poveikio, tačiau jų pasitaikydavo nuolat. Pagrindinė šių neramumų priežastis – valstybės gyventojų, piliečių nepasitenkinimas valdžia ar valdžios veiksmais. Tolimoje praeityje valdžiai nekildavo daug problemų įrodant teisėtumą. Baimė, kurią sukeldavo valdantieji naudodami prievartą buvo pagrindinis ramstis senovėje ir viduramžiais. Įvairiais laikais ir įvairiose visuomenėse valdžios teisėtumo kriterijai labai skirtingi. Iš vyriausybės pirmiausia reikalaujama paprastų dalykų – viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės teritorijos ir sienos saugumo, ekonominės plėtros ir t.t. Jei vyriausybė susidoroja su šiais uždaviniais piliečių akyse įgauna pasitikėjimą ir valdžia laikoma teisėta. Taigi valdžia yra laikoma legitimia. Gali susiklostyti ir tokia padėtis, kada vyriausybės valdžia bus legitimi, bet nebus legali ir atvirkščiai. Kaip pavyzdys gali būti Hitlerio atėjimas į valdžią: jis atėjo į valdžią legaliai, tačiau panaikinus galiojusius demokratinius įstatymus, jo valdžia prarado legalumą, tačiau legitimumo neprarado, t.y. daugumos piliečių pasitikėjimo. Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja legalus legitimumo tipas, bet galima aptikti ir tradicinio bei charizmatinio tipų apraiškų. Temos naujumas ir aktualumas: kiekvienam žmogui svarbu, ar galės pasitikėti valdžia ar ji susidoros su jai skirtais uždaviniais. Darbo tyrimas ar problema: kodėl piliečiai pripažįsta valstybės valdžia kaip teisėtą. Darbo objektas: valdžios legitimumas. Darbo tikslas: apžvelgti, palyginti valdžios legitimumo šaltinius. Uždaviniai: apibūdinti valdžios susidarymo principus, išanalizuoti valdžios legitimumo šaltinius: tradiciją, charizmą, teisines procedūras. Tyrimo metodai: lyginamasis, istorinis. Darbo struktūra: Darbą sudaro įvadas, 5 dalys, išvados, 8 pozicijų literatūros sąrašas.
| |
Valdžių padalijimo principo interpretavimas pagal Konstitucinio Teismo nutarimus Lapų skaičius: 36 Tipas: Kursinis Darbe esantys žodžiai: Įžanga. Valdžių padalijimo principo atsiradimas ir raida. Valdžių principo teorijos atsiradimas ir raida. Valdžių padalijimo įtvirtinimas pirmosiose konstitucijose. Valdžių padalijimo principo raida lietuvoje. Valdžių prigimtis pagal lietuvos respublikos konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia. Vykdomoji valdžia. Teisminė valdžia. Valdžių padalijimo principo interpretavimas pagal Lietuvos respublikos konstitucinio teismo nutarimus. Valdžių atskyrimas ir savarankiškumas. Valdžių pusiausvyra („stabdžiai ir atsvaros“). Valdžių sąveika. Išvados. Summary. Literatūra. Valdžių padalijimo principas – tai vienas svarbiausių konstitucinės santvarkos principų. Jį pripažįsta ir taiko visos demokratinės ir teisinės valstybės. Šis principas istoriškai susiformavo XVIII a. kaip atsvara absoliutizmui, vienose rankose sukoncentruotai valdžiai, kuri lemia socialinį neteisingumą, diktatūrą, savivalę ir beteisiškumą. Šis principas reiškia, kad atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo 3 funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją (legislatyvinę), vykdomąją (egzekutyvinę) ir teisminę (jurisdikcinę). Tokiu valstybės funkcijų atribojimu siekiama užtikrinti valstybės valdžios institucijos negalimumą uzurpuoti visų ar kelių valstybės funkcijų ir tapti nekontroliuojama, taip visuomenei išvengiant despotizmo bei žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimų.
| |
Lapų skaičius: 12 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Valstybės sąvoka. "valstybės" termino istorija. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra . nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tirk jų tarpusavio santykiai. Politika –teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas –turi savus dėsnius bei principus. Prasta ta politika, kurios esmė yra egoizmas – siekimas asmeninės naudos. Naujai formuojami Europos pilietybės pagrindai (Mastrichto sutartis) yra kvietimas kiekvienam iš mūsų: tikimasi, kad europiečiai sugebės būti lojalūs šiai platesnei už valstybę struktūrai - daugelio valstybių konfederacijai. Teks bandyti kurti daugiakalbę, vienijančią daug kultūrų politinę bei ekonominę bendriją.
| |
Lapų skaičius: 14 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Monarchija. Absoliutinė monarchija. Konstitucinė dualistinė monarchija. Konstitucinė parlamentinė monarchija. Respublika. Parlamentinė respublika. Prezidentinė respublika. Pusiau prezidentinė respublika. Autokratija. Teokratija. Totalitarizmas. Išvados. Naudota literatūra. Valstybės atsiradimas aiškinamas skirtingai. Antikos filosofas Demokritas manė, kad žmonių tarpusavio nesutarimai parodė būtinumą turėti prievartos instituciją – valstybę. Platono nuomone, valstybė yra dieviškos kilmės. Aristotelis veikale „Politika“ pirmasis pabandė klasifikuoti valstybes, atsižvelgiant į valdančiųjų skaičių. Pateikdamas valstybių valdymo tipologiją, didžiausią dėmesį Aristotelis skyrė tam kokiems tikslams tarnauja valdymas – visuotinei gerovei ar asmeninei naudai. Valdant vienam asmeniui, pozityvi forma yra monarchija (negatyvi – tironija); valdant keletui asmenų, pozityvi yra aristokratija (negatyvi – oligarchija); pozityvi liaudies valdymo forma yra demokratija – „politie“ (negatyvi – ochlokratija). Valdymo forma – sistema pagal kurią valdoma valstybė. Bėgant laikui valstybės valdymo formos nuolat kito ir tobulėjo, atsirado naujų valdymo formų. Šiandieniniame politiniame gyvenime geriausiai žinomos ir plačiausiai paplitusios valdymo formos yra: monarchija, absoliutinė monarchija, konstitucinė dualistinė monarchija, konstitucinė parlamentinė monarchija, respublika, parlamentinė respublika, prezidentinė respublika, pusiau prezidentinė respublika, autokratija, teokratija, totalitarizmas. Mano tikslas aprašyti šias valdymo formas, sužinoti kuriose šalyse jos paplitusios, kam suteikiama aukščiausia valdžia.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
