Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Lapų skaičius: 8 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Ji apima gana ilgą — apie 1200 metų — laikotarpį. Seniausi graikų literatūros paminklai buvo sukurti apie VIII — VII a. prieš mūsų erą. Romėnų literatūros raida prasidėjo kiek vėliau— III a. prieš mūsų erą. Ir vienos, ir kitos literatūros pabaiga — V mūsų eros amžius, kada žlugo Vakarų Romos imperija.
| |
Antinomijos lietuvių literatūroje Lapų skaičius: 2 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Individo gyvenime esti daugybė antinomijų, kurios žmogų blaško tarp dviejų,logiškai pagrįstų priešybių. Žodynas skelbia, jog antinomija - filosofinis prieštaravimas tarp dviejų teiginių, kai pripažįstama, kad kiekvienas iš jų gali būti įrodomas.Būtent tai, jog kiekvienas iš jų gali būti įrodytas - apsunkina situaciją. Čia ir pasireiškia žmogaus prigimtis,jo pasąmonė,vidinis balsas. Šie, žmogaus esmę pasaulyje nusakantys rodikliai būtent ir lemia nukrypimą į vieną ar kitą antinomijos pusę. O galbūt, dvasiai ramybės neduodantys klausimai taip ir lieka neišspręsti. Viskas priklauso nuo žmogaus, jo stiprybės, noro suprasti savo būties prasmę ir sielos esybę dėl taip trokštamos dvasios harmonijos. Vienas iškiliausių XX a. Pirmosios pusės lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas 1933 m. Išleistame psichologiniame – intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly“ būtent tai ir pavaizdavo – paveikslą žmogaus, blaškomo daugybės dvejonių ,neleidžiančių užtikrintai eiti gyvenimo keliu.
| |
Lapų skaičius: 20 Tipas: Interpretacija Darbe esantys žodžiai: Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis, dokumentuose ir Mačiulevičius) gimė 1862m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valščiuje, dabartiniame Raseinių rajone, laisvųjų valstiečių šeimoje. Maironis – žymus XIXa. pab.- XXa.pr. lietuvių poetas romantikas. Jis rašė eilėraščius, poemas,istorines dramas. Maironis ištobulino poetinę kalbą, apibendrino ankstesnių poetų ieškojimus,sujungė juos su tautosakos dvasia ir davė pradžią lietuviškosios lyrikos tradicijai.
| |
Lapų skaičius: 13 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: (intensyvūs, dramatiški išgyvenimai, aktualios idėjos, vertybės) lemia eilėraščio struktūrą, poetinės kalbos pobūdį. Turtingas dvasinis pasaulis dažnai atskleidžiamas lyrinio subjekto monologu, kartais kalbėtojas kreipiasi į menamą pašnekovą. Kompozicija darni, logiška, aiški. Taigi Maironio poezijoje jungiasi du pradai. Romantinis (jausminis atvirumas emocingumas). Klasicistinis racionalumas. Maironis sukūrė aukštąjį poetinį stilių. Praeities herojiniai vaizdai, aktualios tautinio atgimimo idėjos, viešo kalbėjimo situacija reikalavo žodžio, apvalyto nuo buitiškumo, gryno, aiškaus, skambaus. Aukštąjį stilių atpažįstame iš leksikos. Nuolat kartojami idealiojo klodo žodžiai. Konkrečios reikšmės žodžiai įgyja apibendrintą prasmę. Aukštojo stiliaus žodynas puikiai dera su pakiliomis, himniškomis intonacijomis, plačiai ir aiškiai banguojančiu ritmu. Vis dėlto iškilmingas kalbėjimas neprarado natūralumo; veikiamas dainiškosios poezijos ir romantinės pasaulėjautos, jis įgavo ypatingo raiškumo, melodingumo. Maironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą. Iki 19 a. Pabaigos Lietuvių poetų kūryboje vyravo silabinė eilėdara. Jos svarbiausias požymis- vienodas skiemenų skaičius eilutėje. Ja parašyta a. Baranausko anykščių šilelis. Maironis įtvirtino silabotoninę, kuri pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje. Kodėl Maironio poezija romantinė? Poezija atspindi individualius jausmus. Jausmams atitikmenų ieškoma gamtos vaizduose: banguojanti jūra, rami vasaros naktis, žvaigždėta naktis gretinami su žmogaus būsenomis. Tos būsenos gana romantiškos: audringas maištavimas, amžinas nerimas, veiklos troškimas, karštas entuziazmas, ilgesys, liūdesys, skausmas. Skausmas ir kančia- itin prasmingi, svarbūs potyriai, tiesiogiai susiję su kūrybinėm galiom, tampantys įkvėpimo šaltiniu (Taip niekas tavęs nemylės), (Poezija,Lyrinis subjektas- romantinė asmenybė. Amžinai neramus. Ilgisi kažko nežemiško. Trokšta didžių darbų. Poetizuoja kilnius...
| |
Apsisprendimo problema lietuvių literatūroje (vincas krėvė, vincas mykolaitis – putinas) Lapų skaičius: 2 Tipas: Rašinys Darbe esantys žodžiai: Gyvenime apsisprendimai yra kasdienybė: renkamės drabužius, pomėgius, būsimą profesiją. Vieną už kitą geresnius pasirinkimus siūlo ir įvairios reklamos, žiniasklaida, žmogui belieka tik apsispręsti ir pasirinkti tinkamiausią variantą. Kad žmogus yra laisvas rinktis skelbia ir Šv. Raštas, Antikos filosofai. Apsisprendimo problema yra aktuali ir lietuvių literatūroje. Ji ne tik leidžia gilintis į veikėjo asmenybę, bet ir padeda atskleisti jos formavimosi aplinkybes. Savo kalboje, remdamasi Vinco Krėvės ir Vinco Mykolaičio – Putino, aš šiek tiek kitaip pažvelgsiu į apsisprendimo laisvę ir parodysiu, kad pasirinkimą kartais lemia ir tam tikri aplinkos veiksniai.
| |
Ar dar svarbu vadovautis dekalogu Lapų skaičius: 1 Tipas: Rašinys Darbe esantys žodžiai: Ar dar svarbu vadovautis Dekalogu? (Donelaitis, Biliūnas, Šatrijos Ragana) Dešimt Dievo įsakymų yra Biblijoje aprašytas krikščioniškų elgesio normų rinkinys. Visuomenei modernėjant, plintant mokslui bei inovacijoms žmonės pradeda abejoti religijos reikalingumu. Galima pamanyti, jog mažėjant religijos svarbai, Dekalogo reikšmė taip pat kinta. Vis dėlto svarbu suprasti, jog Dešimt Dievo įsakymų nėra viso labo sausi paliepimai doram krikščioniui. Tai - per amžius nusistovėjusios žmogiškosios vertybės, kurių dėka visuomenė vystėsi ir tobulėjo. Mano nuomone, svarbu sekti visomis Biblijoje dėstomomis elgesio gairėmis, nes jos atitinka pamatines moralines vertybes, be kurių darnus ir laimingas gyvenimas buvo neįmanomas tiek Kristijono Donelaičio, tiek ir dabartiniais laikais. Skirtingų religijų skelbiamos elgesio normos bei moralinės nuostatos yra stebėtinai panašios. Jų įtaigumas padeda formuoti tikinčiojo sąmonę ir pasaulėžiūrą, įdiegia svarbiausias žmogiškąsias vertybes, kurios prisideda prie darnios visuomenės formavimo. Dekalogo svarbą nūdienos žmogui įrodo faktas, jog tai nėra tiesiog krikščioniškų dogmų rinkinys. Tiek Dešimt Dievo įsakymų, tiek Septynios mirtinos nuodėmės yra aprašyti Senajame Testamente. Šis knygų rinkinys yra ne tik krikščioniškos Biblijos, bet ir judėjų religinės knygos Toros dalis. Tai reiškia, jog jame išdėstytos tikėjimo tiesos, nepaisant keletos skirtingų interpretacijų, yra bendros tiek krikščionių, tiek judėjų religijoms.
| |
Lapų skaičius: 1 Tipas: Rašinys Darbe esantys žodžiai: Šių dienų visuomenėje, rodos, jau nieko nebestebina žmonių tarpusavio susvetimėjimas. Vis dažniau pasirenkama bėgti nuo problemų nei jas spręsti, taip išlaikant distanciją ir pasiliekant nuošalyje. Bandydami taikstytis su tokia padėtimi mes pasislepiame už savotiškų kaukių, taip netekdami savojo veido. Deja, tai yra ne tik prasto asmeninio pasirinkimo, bet ir pavojaus tautiškumui ženklas. Prisiminus mūsų krašto istoriją ir kultūrinę jo raidą, vertėtų pastebėti, jog kuo nepalankesnis metas būdavo savęs, kaip tautos veido dalies, parodymui, tuo vis daugiau žmonių tam ryždavosi. XVIII amžiaus rašytojas ir dvasininkas K. Donelaitis būtų puikus to pavyzdys. Gyvendamas mažojoje Lietuvoje- krašte, kur bene ryškiausiai buvo pastebimas lietuvių tautos nykimas, būdamas kalbininkas ir mokėdamas užsienio kalbų jis vis tiek ryžosi ,,Metus“ rašyti lietuviškai. Toks pasirinkimas ne tik lėmė grožinės literatūros pradžią, bet ir paskatino vėlesnius kūrėjus puoselėti lietuvišką žodį. Kartu taip buvo aiškiai parodyta stipri, sugebanti aplinkos negandoms nepasiduoti asmenybė.
| |
Ar iš tiesų mūsų laikų žmonėms praeitis tapo nereiksminga Lapų skaičius: 2 Tipas: Rašinys Darbe esantys žodžiai: Praeitis yra svarbi kiekvienai tautai. Iš jos sužinome savo šaknis, tradicijas, dvasines vertybes. Tačiau, spartėjant gyvenimo tempui, žmonės ima vis mažiau domėtis savo praeitimi. Tradicijos ir vertybės ima keistis ir mes pamirštame iš ko esame kilę- stiprios, dvasingos tautos. Ar gali būti, kad mūsų laikų žmonės jau pasiekė tokią ribą, kai praeitis tapo visiškai nereikšminga? Mano manymu, šių laikų žmonėms praeitis nėra visiškai nereikšminga, tačiau tampa vis mažiau svarbi. Žmonės vis rečiau vadovaujasi amžinosiomis, protėvių įdiegtomis vertybėmis. To kaltininku galėtume laikyti modernėjantį pasaulį, kuris į savo pinkles įtraukia taip, kaip ir F. Kafkos apsakymo „Metamorfozė“ veikėjo Gregoro Zamzos šeimą. Materialūs dalykai šiais laikais yra didžiausia siekiamybė, o dvasinės vertybės, perduodamos iš kartos į kartą, nustumiamos į šalį. R. Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ ir yra pavaizduotas toks materialėjantis pasaulis: be gailesčio griaunami kaimai, raunami medžiai, vietoj jų statomi nauji, cementiniai miestai.
| |
Ar kenčia žmogus netekęs gimtųjų namų? Lapų skaičius: 1 Tipas: Rašinys Darbe esantys žodžiai: Daugumai žmonių gimtieji namai yra labai brangūs. Kraštas, kuriame gimėme ir augome, stipriais saitais mus pririša prie savęs ir iki gyvenimo pabaigos neleidžia užmiršti, kur yra tikroji mūsų vieta. Gimtieji namai mums yra amžiams ištikimi ir laukiantys sugrįžtant, tad žmogus, palikęs gimtinę arba jos netekęs, iš jos atima brangų turtą, tarsi iš motinos rankų išplėšia mylimą vaiką. Taigi kyla klausimas, ar žmogus jaučia tą patį skausmą? Ne savo noru gimtuosius namus palikęs žmogus patiria didelę kančią ir ilgesį. Išgyvenęs gimtinės ar tėvynės netektį jis širdyje jaučia tuštumą, nes gimtieji namai yra tarsi antroji motina. Žmogaus skausmu ir noru sugrįžti į tėvynę galime įsitikinti paskaitę 1941 metų tremtį į Sibirą patyrusios Grinkevičiūtės ir kitų lietuvių užrašus. Jų atsiminimuose išliejamas sielvartas dėl tolybėse likusios gimtinės, svajojama grįžti į ją, nes svetimas kraštas neteikia džiaugsmo ir prasmės gyventi. Juk gimtoji žemė padeda sukurti harmoningą gyvenimą, o nauja aplinka dažnai sujaukia žmogaus dvasinį pasaulį, tad belieka aplinkinių parama ir gimtinės prisiminimai, viltis sugrįžti. Taigi priverstinė gimtojo krašto netektis žmogui yra didelė kančia, paliekanti jo širdyje gilų randą. Vis dėlto gimtųjų namų netektis gali būti išgyvenama ramiai. Žmogus, vis dar jaučiantis stiprius ryšius su gimtine, tačiau neturintis galimybių į ją sugrįžti, gali nurimti prisimindamas gimtosios žemės vaizdus. Prisiminimais gyvena ir Vytauto Mačernio eilėraščių rinkinio „Vizijos“ lyrinis subjektas. Iškylančios asociacijos nukelia jį į praeitį ir suteikia jėgų. Jis širdimi vis dar priklauso gimtajai žemei, ir, gyvendamas prisiminimais apie ją, pajunta džiaugsmą bei pilnatvę. Taigi stiprūs ryšiai tarp žmogaus ir gimtinės gali būti išsaugoti netgi jos netekus, jeigu žmogus ramiai įvertina situaciją ir tiki, jog prisiminimai apie gimtąjį kraštą suteiks jam jėgų.
| |
Ar kuriantis žmogus yra įkalintas pasaulio kalėjime Lapų skaičius: 2 Tipas: Rašinys Darbe esantys žodžiai: Gyvenimas yra lyg nesustabdomas žaidimas, kurio įsupti mes kaskart klausiame savęs kodėl, ieškome atsakymų, kodėl mes gyvenam, dėl ko stengiamės ir dėl ko visa tai yra ? Žmonės nori palikti po savęs kažką, kas primintu juos ateities kartoms ir, kad jie jaustųsi svarbūs. O juk tikrąjį turtą po savęs palieka menininkai, kūrėjai. Menas yra savęs išreiškimo forma. Dailė, muzika, literatūra – tai yra tik keli būdai išreikšti save ir palikti savęs dalį pasaulyje. Tačiau kūrėjas, menininkas dažnai tampa suvaržytas visuomenės ir savęs. Iš to kyla klausimas kaip kuriantis žmogus išreiškia save ribinėje situacijoje ?
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
