Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Senekos samprata apie laimingą gyvenimą Lapų skaičius: 12 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Kaip seneka supranta draugystę. Ar yra riba, kurią žmogus peržengęs tampa gobšus? Kur ji? Mano ir senekos laimės supratimo išsiskyrimai. Kodėl jausdamas malonumą žmogus nėra laimingas? Kas trukdo nepilno proto žmonėms būti laimingiems? Išvados. Literatūra. Norėčiau pradėti būtent nuo to, kodėl aš pasirinkau būtent šį filosofą – Lucijų Anėjų Seneką. Palyginus su kitais studentais prieš universitetą buvau nemažai susidūrus su filosofais. Esu perskaičius keletą knygų, pavyzdžiui kaip Dekarto ištraukas iš rinktinių raštų, taip pat Aristotelio „Apie sielą“. Galėjau pasirinkti betkurią iš šių knygų, bet aš nusprendžiau perskaityti kažką naujo ir pagilinti savo žinias bei suvokimą. Negalėjau pakankamai daug laiko skirti knygų skaitymui, todėl pasirinkau filosofą, kurio mintys mano galvoje labiausiai įstrigo. Kodėl būtent Seneką? Man padarė neblogą įspūdį jo “Laiškai Lucilijui”. Man jie paliko gerą įspūdį (nors ir skaičiau tik ištraukas), bet negaliu paaiškinti kodėl. Galbūt dėl to, jog ten buvo nagrinėjamos įvairios temos, kurios yra būdingos mano amžiui: Senekos supratimas apie draugystę, apie turtą, apie vergovę. (“Skurdžius ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti.”) Aš pati labai priešiškai žiūriu į rasizmą bei nacionalizmą, todėl man labai patiko Senekos požiūris į vergovę, jo priešiškas nusiteikimas. Jis vergą laikė pilnaverčiu žmogumi.
| |
Lapų skaičius: 1 Tipas: Esė Darbe esantys žodžiai: Žmogus turi daugybę porinių organų, kurių dauguma yra ne tik struktūriškai, bet ir funkciškai simetriški. Beveik visi žmonės yra simetriški, pabrėžiu žodi beveik, nes yra žmonių, kurie pasunkios avarijos yra neteke rankos, kojos ir pan. Simetriško žmogaus veidas savo struktūra primena stačiakampį, galima teigti, kad iš dalies ir apskritimą. Jeigu nubrėžčiau veidrodyje dvi susikertančias linijas,horizontalią ir vertikalią, taip kaip braižė garsusis Da vinšis, tai galėtume išnagrinėti žmogaus simetriškumą.
| |
Lapų skaičius: 12 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom jį kaip garsiojo posakio "Žinau, kad nieko nežinau "autorių. Iš tikrųjų Sokratas - viena iš aukščiausių ir didžiausių viršūnių Antikos filosofijos kalnyne.Kaip filosofas jis iškilo Atėnų suklestėjimo metais .Tuo metu jis įkūrė filo- sofijos mokyklą, kurioje jo paskaitų klausėsi ir kai kurie asmenys, vėliau tapę žymiais graikų kultūros ir politikos veikėjais (Platonas, Ksenofontas).Apie Sokrato pažiūras sprendžiame iš Ksenofonto ir Platono raštų. Platonas beveik visuose savo dialoguose dėstė savo pažiūras Sokrato vardu.Tad kokį kelią europiečiui nubrėžė Sokratas? Ką reiškia patsai jo fenomenas?
| |
Lapų skaičius: 22 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Prediktyvistinės Austino koncepcijos kritika. Prieštaravimai modeliui. Teisės filosofija kaip prigimtinės teisės sistema. Šv. Augustino teisės doktrinų klasifikacija. Subjektyvios (gamtinės) valios ir moralės sampratos, jų perskyra. Pasaulėžiūros tipai. Subjektyvios (gamtinės) valios sklaida. Moralinės teisės į gyvybę objektyvizacija. Kaip suderinti nepriklausomybę nuo gamtos ir laisvę?. Privatinės nuosavybės subjektas. Kas turi pirminio įgijimo teisę ir kaip?. Nuosavybės įgijimo procesas. Kad objektyviai valdyti. Ar bendroji valia egzistuoja nepriklausomai nuo asmenų?. Bendrosios valios idėja. Nuosavybės ribų nubrėžimo procesas. Bendrosios valios reiškimosi būdas. Subjektinė teisė į privatinę nuosavybę. Teisių į privatinę nuosavybę turinio ypatybės. Teisinė prievolė ir prievolinė teisė. Teisinai santykiai, juridiniai faktai ir teisinė erdvė. Sutarčių teisė. Civilinės teisės tobulinimo galimybės. Nusikaltimo objekto materialioji ir idealioji pusės. Bausmės sąvoka ir tikslai. Teisė teisti prieš teisę teisti. Sąžinės laisvė kaip pamatinė žmogaus teisė. Kanto filosofiniai postulatai – žmogaus teisių pamatas. Sąžinės laisvė konstitucinėse normose. Tikėjimo teisė kaip moralinės motyvacijos teisė. Laisvės netikėti iliuzijos ir pavojai. Tikėjimas kaip gyvybingos sąmonės atributas. Tikėjimo laisvė konstitucinėse normose. Sąžinės teisės struktūra. Žodžio laisvės teisė ir informacijos laisvės teisė. Žodžio laisvės teisė ir minties laisvės teisė. Istorinė žmogaus laisvės teisės genezė. Aukščiausias gėris ir tiesa kaip žodžio laisvės teisės orientyras. Žodžio laisvės teisės tikslai. Tiesos ir gėrio idėjų realizavimo kalbėjimo procese ypatybės. Teisinio žodžio laisvės reglamentavimo nuostatos. Asmeninės nuomonės. Difamacijos objektas. Žurnalisto nepriklausomybės įvertinimas. Oficialios nuomonės paviešinimo ypatybės. Kodėl atsiranda statuso grupės?. Visuomenės nario teisės. Ar gali tam tikra visuomenės dalis savaime suteikti socialinę paramą?. Valstybė kaip teisingumo visuomenėje garantas ir tautos gerovės laidas. Valstybės teisės. Austino teisės sampratos kritika grindžiama tuo, kad teisė, jos elementų analizė yra žodžių, sąvokų, terminų aiškinimas. Įstatymas veikia tuomet, kai dauguma žmonių yra linkusi paklusti jam. Visuotinis įprotis paklusti. susidaro modelis. Ž.Ž. Ruso. – teisė – tai visuomeninės sutarties produktas. Ž.Ž. Ruso savo kūrinyje “Apie visuomeninę sutartį. Dievas. Dievas. Dievas yra tezė. Antitezė Dievui yra gamta. Sintezė – dvasia – moralės valia. Žmogus. Nuosavybės (daiktinės) teisės filosofijos pagrindai. Idealinė privatinės nuosavybės atsiradimo prielaida. Atsiranda ir tokių, kurie pamato vieną ar kelis objektus, kurie gali tapti jo išlikimo garantu, t.y. atsiranda noras tą objektą turėti šalia, panaudoti, o ypač jei jis kitiems nereikalingas. Veiksnumas. Ar egzistuoja reali tokia bendrija kaip žmonija, kaip vieningas subjektas?. Privatinės nuosavybės objektas. Juridiniai faktai. teisinėje erdvėje. alternatyviosios nuosavybės koncepcija. Profesionalios nuomonės reiškino visuomenės informavimo priemonėmis teisinio statuso pagrindai ir atsakomybė. Šeimos esmė. Homoseksualios šeimos. Santuoka – tai visuomenės pagrindas. teisę į visuomeniškai toleruojamą profesinės veiklos laisvę. prigimtinė teisė į socialinį aprūpinimą. Darbo teisė. Teisė į socialinį teisingumą. teisę į politinį teisingumą. valstybės monopolinė teisė užtikrinti viešąją tvarką. Valstybės teisė ir pareiga garantuoti nacionalinį saugumą. teisę apginti silpnesnę pusę.
| |
Lapų skaičius: 15 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Referatas. Naudota literatūra. HMI. Filosofijos katedra. Darbą tikrino: dėst. Bingelis. Jau senovėje pažinimo per tiesą problema buvo labai svarbi. Iš pradžių gnoseologija dar nebuvo atskiras mokslas. Savarankiška ji tapo sofistų, vėliau Platono ir Aristotelio filosofijoje. Apžvelgsime kelių filosofų apmąstymus, tiesos sampratą. Vienas žymiausių sofistų Protagoras žinomas kaip pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių. Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų sąvybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją galima pažinti labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi, vadinasi, gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės nusiteikimai bei tvirtinimai. Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis. Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir...
| |
Lapų skaičius: 8 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Antikos mąstytojai pradedant platonu buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų, ypač viduramžių mąstytojai, jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėl to nepaisant jų vienovės filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriuose minėtos trys idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – gėris, estetikoje – grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorija) – tiesa. Pažinimo teorijoje tiesa priskiriama teiginiams, koncepcijoms, mintims. Teisinga yra mirtis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. Nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Ši natūralią ir paprastą tiesos sampratą rėmėsi, atrodo, tiek platonas, tiek aristotelis, kas ir leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip : “tiesa yra daikto ir minties atitikimas” (knyga – 126 psl.). Filosofijos raidos procese klasikinė tiesos samprata nebuvo ideali. Ji dažnai buvo kritikuojama dėl šių priežasčių. Samprotaujama buvo taip. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebekelia. Bet kokiu būdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiškiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui – dar kitas ir t.t. Pabaiga. Pati tiesa ir pati būtis baigtinio proto niekada negali būti pilnai pažinta. Todėl filosofinis pažinimas visada susietas su tam tikra abejone, kuri gali būti nuveikta tiktai asmeniniu apsisprendimu, tikėjimu. Suglausdami šitos tiesos galimumo svarstymus, galime savąjį nusistatymą taip išreikšti: nėra tiesa taip savaimingai kiekvienu pažinimu pasiekiama, kaip mano dogmatizmas, bet nėra ji nė taip absoliučiai neprieinama, kaip rezignuoja skepticizmas.
| |
Lapų skaičius: 9 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Didysis pažadas, jo žlugimas ir naujos alternatyvos. Iliuzijų –žlugimas. Kodėl žlugo didysis pažadas. Epikūrui. Esminis didžiųjų mokytųjų mąstymo elementas. Pirmą kartą po aristipo, teoriją skelbiančią gyvenimo tikslu. Mūsų epocha. Teoriniai svarstymai parodo, kad radikalus hedonizmas negali lemti laimės. Antroji psichologinė industrinio amžiaus premisa, kad individualūs egoistiški siekiai lemia harmoniją ir taiką, didesnę kiekvieno gerovę taip pat yra klaidinga. Radikalus hedoizmas ir neribotas ogoizmas nebūtų įsitvirtinę, kaip dominuojantys principai, jei xvii amžiuje nebūtų įvykęs esminis lūžis. Kitas faktorius: žmogaus santykis su gamta. Ekonominė žmogaus pasikeitimo būtinybė. Kitokios pozicijos laikosi e. F. Šumacheris. Ar egzituoja katastrofos alternatyvą. Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba. Autoriaus tyrimų rezultatai. Kuo skiriasi turėjimas ir buvimas? Idiomatiniai pokyčiai. Terminų kilmė. Lingvistinė žodžio istorija. Buvimas ar forma „ būti“ vartojama. Kalbėdamas apie turėjimą ar būvimą, aš turiu omeny. Filosofinės būties sampratos. „kas yra būtis?“ pagrindinis vakarų filosofijos klausimas. Turėjimas ir vartojimas. Turėjimas ir buvimas kasdieninėje patirtyje. Mokymasis. Atsiminimas. Pokalbis. Skaitymas. Autoritetas. Formuojantis hierarhiškai organizuotoms visuomenėms, autoritetas paremtas kompetencija užleidžia vietą autoritetui, paremtam socialiniu statusu. Žinių turėjimas ir žinojimas. Tikėjimas. Meilė. Turėjimas ir buvimas senajame bei naujajame testamentuose ir mokytojo ekharto raštuse. 1 senasis testamentas. Istoriškai klajoklių tradicijos yra įaustos į išėjimo knygos pasakojimą. Kiekvienas privalo rinktis pagal savo reikmes. Naujasis testamentas. „ mylėk savo artimą“. Šetono gundyme. Bazilijus didysis. Mokytojas ekhartas ( apie 1260– 1327). Ekharto turėjimo samprata. Kas tas kuris nieko nenori? Kas tas, kuris nieko nežino? Ką reiškia, nieko neturėti? Ekharto buvimo samprata.
| |
Universitetas ir jo vaidmuo šiuolaikinėjė visuomėnėje. Lapų skaičius: 5 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Universitetas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „universus“ – visuma, visuotinumas ir reiškęs pirklių, amatininkų ar šiaip miestiečių susivienijimą. Tačiau mano manymu, šį bendra sąvoka negali atskleisti tikrosios universiteto reikšmės šiuolaikinėje visuomenėje. Kiekvienas iš mūsų universitetą suvokia savaip: vieniems – tai pirmas (po mokyklos) žingsnis į savarankišką gyvenimą, kitiems tai tarsi žinių saugykla iš kurios jie nori “išimti” viską, kas imanoma, o tretiems universitetas – tai “kalėjimas” kuris tik suvaržo jaunų žmonių laisvę ir iššvaisto svarbius jaunystės metus. Kalbant apie universiteto vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje reikėtų atsigręžti į praeitį ir prisiminti universiteto atsiradimo istoriją ir raidą. Universitetas atsirado jau viduramžiuose, tai buvo didžiausias viduramžių kūrinys mokymo srityje. Būtent universitetas iškėlė mokslo reikšmę ir vertę, suteikęs galimybę mokslui atsistoti šalia valstybės ir bažnyčios, kaip savotiškai, savarankiškai jėgai. Pirmas Lietuvos universitetas buvo įsteigtas 1579 metais (anksčiau buvusią Vilniaus kolegiją pakėlė iki universiteto lygio ir pavadino Vilniaus universitetu).
| |
Žmogaus asmenybė ir individualumas Lapų skaičius: 11 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Žmogaus asmenybė. Asmenybės sąvoka. Asmenybės tipai. Asmenybės aktyvumas. Žmogaus indidualumo analizė. Žmogaus individualumas. Būti individualybe. ĮVADAS Iš tiesų nuostabu tai, kad šiandien, žmogui taip sparčiai ir sekmingai skverbiantis į kosmosą ir plėtojant mokslo raidą, jis kartu vis įdėmiau žvelgia į save, savo vidinį pasaulį, sunkiai aprėpiamą ir kupiną paslapčių. Matyt, neatsitiktinai Demokritas, senovės Graikų mąstytojas, vidinį žmogaus pasaulį pavadino „mikrokosmosu“ .Iš tiesų susižavėjimą ir paslaptingumą kelia ne tik žvaigždėtas dangus virš mūsų, bet ir mūsų pačių vidinis dvasinis gyvenimas. Beje, kosmosą ir mokslą žmogus įvaldo sparčiai ir sėkmingai, tačiau savo paties pažinimu ir įvaldymu jis dar gerokai atsilieka. Dėl to visai natūralu, kad, sėkmingai įvaldydamas techniką ir tapdamas galingas gamtoje ir kosmose, žmogus neretai pasijunta toks menkas ir bejėgis prieš savo paties silpnybes. Pažinti ir įvaldyti savąjį pasaulį – didelė ir žmogui labai aktuali problema. Nesidomint savimi, gerai savęs nepažįstant, neįmanoma ugdyti ir tobulinti savo pasaulį, puoseleti savo dvasines galias, turtinti save, tapti pilnaverčiu, aukštos kultūros žmogumi. Juk pati pirmoji ir bendriausia lotynų kalbos žodžio „kultūra“ reikšmė ir reiškė tai, ką žmogus pats savo pastangomis pertvarko, sukuria, ištobulina. Tai pasakytina ne tik apie gamtą, daiktų pasaulį, bet taip pat ir apie patį žmogų, jo dvasinį pasaulį, šio pasaulio pertvarkymą ir tobulinimą. Juk nuo to, kiek pats žmogus tampa tobulesnis, t.y. kultūringesnis, ir priklauso jo bei kitų žmonių gyvenimo pilnumas ir turtingumas, žmogiškųjų santykių darna. Dabartinė labai sparti mokslo bei technikos revoliucija negali kompensuoti ar pateisinti atsilikimo, o kartais ir praradimų žmogaus dvasios pažangos, jo dorovinio tobulėjimo srityje. Didelis jaunimo susidomėjimas dabartine mokslo bei technikos pažanga neturi užgožti susidomėjimo savo paties esmės problemomis, žmogaus egzistencijos bei jo dvasinės saviraiškos klausimais. Labai dinamiškomis mūsų gyvenimo sąlygomis šios problemos darosi ne tik sudėtingesnės, bet ir aktualesnės. „Nors žmogus šiandien tampa vis galingesnis gamtoje ir vis atkakliau skverbiasi i kosmosą, tačiau kad ir kiek jis įvaldytų kitus dangaus kūnus, Žemė vis vien liks žmonių planeta, mūsų Tėvynė, o Žmogus Žmogui – pats nuostabiausias pasaulis“(„Elgesio kultūra“ 1980m.). Todėl žmogaus veiklos pergalės ir didžiausi laimėjimai yra pasiekiami tobulinant žmonių pasaulį . Juk tikrojo žmogiškojo jaukumo bei gyvenimo pilnumo žmogus nesukurs vien pertvarkydamas gamtos aplinką ar išrasdamas naujausią stulbinantį išradimą, bet kartu pamiršdamas ir apleisdamas savąją dvasinę kultūrą.
| |
Žmogaus problema amžių kaitoje Lapų skaičius: 15 Tipas: Prezentacija Darbe esantys žodžiai: Žmogaus problema – viena iš svarbiausių temų filosofijoje. Žmogui negali būti nieko reikšmingesnio už jį patį, už jo paties gyvenimą, jo patirtį ar jo mintis. Žodžiai, daiktai, reiškiniai, fenomenai įgyja prasmę tik derinant juos su žmogaus poreikiais, norais ir galimybėmis. Antikos filosofijoje žmogus buvo laikomas kosmoso dalimi. Manyta, kad pažinus kosmosą, bus pažinta ir žmogaus esmė. Žmogus – organiška kosmoso dalis, sumažintas pasaulis arba mikrokosmosas. Filosofai įžiūrėjo žmogaus silpnumą. Lūžis filosofijoj arba humanistinės krypties atsiradimas siejamas su sofistais ir sokratu. Jie pradėjo nagrinėti žmogaus esmės problemą. Sokratas išsamiai nagrinėjo žmogaus elgesio motyvus ir principus. Jo mokyme ypač svarbus dialogas, nes jis verčia žmogų siekti žinių ir vertybių. Jis reikalavo tobulinti sielą, jo supratimu siela nėra nepriklausoma nuo kūno, tai galimybė atskirti gėrį ir blogį, arba siela tai individuali sąžinė.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
