Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Naujausi darbai
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Egzistencializmas – žmogaus būties filosofija Lapų skaičius: 10 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Bendroji dalis. Egzistencializmas – žmogaus būties filosofija. Žmogaus esmė. Žmogaus savitumas. Žmogaus būtis. Dievo ir žmogaus santykis. Mirtis – egzintencijos veidrodis. Žmogus maištaujanti butybė. Išvados. Literatūra. Visuomet išlieka svarbiausias klausimas – kam visa tai: mes, visasmus supatintis pasaulis. Ankščiau ar vėliau dažnaą mūsų pradeda persekioti klausimai: iš kur atsirandau, kas esu, kur išeisiu. Kuo labiau pradedi domėtis egzistencija,pasaulio ir savęs pažinimą, tuo daugiau klausimų kyla. Į šiuos ir daugybę panašių dalykų žmonija atsakymų ieško per amžius, tačiau išsamių atsakymų narado iki šiol. Žmogus gimsta, gyvena, pradeda senti ir neretai susimąsto, kam jis apskritai gyveno? Susimąstęs, kodėl ir kam gyveno, žmogus pradeda iškoti, aiškintis, kas yra tas dirigentas, valdąs visą šį procesą. Iškantį žmogų pradeda valdyti aukštesnės jėgos: suteikia sąlygas rasti atsakymus į visus kylančius klausimus. Ieškodamas atsakymų žmogus suvokia esąs kūrėjas. Žmogus pats gali išmokti valdyti savo likimą. Likimo pakeisti negalima, tačiau jį valdyti galima. Ankščiau ar vęliau visi tai patiriame. Darbo tikslas: Pasitelkus literarūrą paanalizuoti skirtingų autorių požiūrį į žmogaus būtį, Įsigilinti į žmogaus egzistencijos problemą, Apžvelgti žmogaus ir Dievo santikį, Panagrinėti žmogaus santikį su mirtimi.
| |
Egzistencializmo filosofijos istorija Lapų skaičius: 9 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Egzistencializmo filosofijos istorija. Kas yra egzistencija? Kas yra egzistencializmas? Egzistencializmas, laisvė ir individualizmas. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai. Egzistencializmo priešybės ir įvairovė. Filosofinė egzistencijos plotmė. Jos atsiradimas. Žmogaus būtis ir egzistencija. Egzistencializmo santykis su visuomene. Literatūra. Turinys. Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo jį tokį, koks jis yra šiandien? Jau viduramžiuse užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo šv. Augustinas ir šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą. Ir čia žmogus susiduria vienas prieš sąvajį Absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukšėiau visų bendrųjų normų. Kaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjudis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimąprotu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F. Nietssche’s (1844-1900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį įvertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta, kėlė reikalą žmogų pažinti paėiame savyje. Egzistencija(lot. Existentia)buvimas, būvis. Vidyramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos...
| |
Egzistencine gyvenimo filosofija Lapų skaičius: 5 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Egzistencinė ir gyvenimo filosofija. Tikroji filosofija – jos išraiška. Schopenhaueris ir Vagneris. Tiek Sch, tiek Vagneris turėjo įtakos Nietzsche (N). Søren Kierkegaard (1813-1855). Fonas: 18 a.pab.-19a.p.pusė. Esminis bruožas, skiriantis naujųjų laikų filosofiją nuo antikos ir viduramžių yra refleksijos supratimas. Čia radikalų perversmą, susijusį su refleksija padaro R. Descartes, bandydamas reformuoti žinojimo sistemą. Subjektas Objektas. Pažintinis interesas. Intencija į santykį, refleksijos judesys. Atliekant refleksijos judesį tarsi susidvejinama: dėmesys skiriamas ne vien objektui, bet ir pačiai refleksijai. Tarp šių intencijų atsiranda konkurencija. Kad suvoktume suvokimą – reflektuojame, siekiant suprasti refleksiją atsiranda antrinė, tretinė ir tt. refleksijos. Realiai galėtume atlikti kokius 4-5 tokius veiksmus, paskui jau prarandama visuma, pametamas objektas ar kuri iš refleksijų. Descartes siekia žinojimo tikrumo, todėl daro radikalią refleksiją, suformuluoja metodinį principą – suabejoti viskuo. Reflektuojančioje sąmonėje slypi paradoxas, kurį Descartes bando įveikti. Vėliau, kiek kitaip šį paradoxą bando spręsti, prie jo prieiti egzistencinė ir gyvenimo filosofija. 2002 09 13. Autoreferentiniai teiginiai – neįmanoma nustatyti jų teisingumo, nes jie liudija patys apie save, pvz.: “aš dabar meluoju” – ir atpekit dabar, sakau gi aš tiesą ar ne? panašiai yra su barzdaskučiu, kuris turi skusti tik tuos vyrus, kurie patys nusiskusti negali. O kaip būti jam?
| |
Lapų skaičius: 5 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: Filosofija kaip teorinis pasulėžiūros branduolys. Filosofinė tikrovės samprata. Substancija, materija ir forma. (aristotelis). Būtis kaip objektyvioji tikrovė ir būtis kaip egzistencija. Mokslinio dėsnio samprata. Dinaminiai ir statistiniai dėsningumai. Gamta ir kultūra. Individas, visuomenė, valstybė. Patyrimo tikrovė ir mąstymo tikrovė. Mokslinis pažinimas. Empiriško pažinimo ir teorijos santykis. 26 valstybė ir demokratija. Mąstymas ir kalba. Žodi ir jo reikšmė. Objektyvistinė žmogaus samprata. Žmogus – gamtos evoliucijos padarinys: žmogus – dievo kurinys. Žmogus individualybė ir asmenybė. Pažinimas ir vertinimas. Gėrybės ir vertybės. Vertybių rūšys. Vertybė, pareiga, norma. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai. Racionalizmo ir empirizmo ginčas. Tiesos samprata. Žmogus kaip pažinimo objektas ir pažinimo subjektas. Filosofija yra visų mokslų motina pati nėra mokslas. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintus klausimus apie žmogų ir pasaulį. To meto f. Buvo universalus mokslas. Ją domino būties, gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Naujaisiais laikais filosofų žvilgsnis nuo daiktų vis labiau ima krypti žmogaus ir daiktų santykio link. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.
| |
Lapų skaičius: 8 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos probleminių krypčių samprata. Filosofinės sąvokos. Platono filosofijos pagrindiniai bruožai. Substancijos problema naujųjų laikų filosofijoje. Ontologinės problemos gnoseologinės orientacijos filosofijoje xviii – xix a. Pradž. Šiuolaikinių gamtamokslių teorijų įtaka filosofiniam tikrovės aiškinimui. Pasaulio pažinimo problema senovės graikų filosofijoje. Pasaulio ir dievo pažinimo problema scholastinėje filosofijoje. Descartes’o ontologijos reikšmė mokslinio pažinimo raidai. Imanuelio kanto gnoseologijos esmė. Pozityvistinė pasaulio pažinimo programa ir jos kritika. Tiesos problema filosofijoje. Socialinės xix – xx a. Teorijos. Aristotelio metafizikos esmė. J. Lokas. D. Hume. Barclay. Aprioriniais. Aposteriorinius. Analitiniais. Sintetiniai. Epistemiologija- kai kurių šalių filosofijos literatūroje vartojamas pažinimo teorijos pavadinimas. Termino autoriumi laikomas dž. F.feryras. Epistemiologija- pažinimo filosofija, kuri nagrinėja, ką žmogus gali žinoti. Kuraičio nusistatymu, pažinimo filosofija reikia vadinti gnoseologija , o ne epistemiologija, nes šis pavadinimas yra per siauras, kadangi reikia turėti aumenyje ne tik atskirus mokslo pažinimo faktus, bet ir kasdieninio gyvenimo, nemokslinio pažinomo faktus. Taigi tuo skiriasi epistemiologija nuo gnoseologijos, kuri yra filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę tiesos atžvilgiu. Gnoseologija turi reikalą su pažinomo faktais (mokslų duodamos žinios). Gnoseologijos dalykas , yra garantuoti filosofijai tikro kritiškumo charakterį, mat gnoseologijoj sprendžiami klausimai apie santykį tarp teorinio ir praktinio pažinimo.
| |
Lapų skaičius: 43 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos objektas, mokslas, dalykas ir uždaviniai. Kas yra filosofija?. Mitinis pasaulėvaizdis. Būties aiškinimas antikinėje filosofije. Ontologija. Trys mileto filosofai. Pasaulio kintamumas. Dialektikos pradžia. Dialektika -. Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešybėse herakleitas įžvelgė vienybę, arba visuma. "kažką", kas yra visa ko pagrindas, jis vadino "dievu", arba "logu". 3 humanistinė graikų filosofijos pradžia, sofistai (protagoras). Sokratas. Platonas. Tikras žinojimas. „olos“ alegorija. Platono „valstybė“, socialinė filosofija. Teisingumas. Nuosavybė ir šeima. Aristotelis. Filosofas ir mokslininkas. Įgimtų idėjų nėra. Formos yra daiktų savybės. Pjeras abelaras (1079-1142). Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos. Kuris vis dėlto peikė. Jos studijavimą ir visus jos teiginius laikė sofizmais ir apgaule. Renesanso filosofija. Nikolas makiavelis. Renesanso filosofija. Naujųjų laikų filosofija. Naujos idėjos. Visos planetos skrieja aplink saulę elipsinėmis trajektorijomis dėl dviejų skirtingų judėjimų: pirma, dėl judėjimo tiesia linija, kurį jos įgijo kadaise, kai susidarė saulės sistema, antra, dėl judėjimo saulės link, kuris vyksta dėl gravitacijos, arba traukos jėgos. Švietėjų filosofija: volteras, žanas žakas ruso. Kantas. Racionalistų nuomone, žmogaus pažinimo pagrindas yra jo sąmonė. Ir žinom, jog, pasak empirikų, visas žinias apie pasaulį duoda pojūčiai. Be to, hjumas pabrėžė, jog bet kokios išvados, kurias darome iš savo juslinių įspūdžių, turi aiškias ribas. Kantas sakė, kad, pažįstant pasaulį, svarbus vaidmuo tenka ir pojūčiams, ir protui. Bet jis manė, kad racionalistai perdėjo proto reikšmę, o empirikai vienpusiškai pabrėžė juslinio patyrimo svarbą. Juslinis patyrimas ir protas. Kantas padalija žmogų į dvi dalis ir tuo primena dekartą, kuris teigė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, nes turi kūną ir protą. Anot kanto, kaip juntančios būtybės, mes esame visiškai priklausomi nuo neišvengiamų priežastingumo dėsnių. Mes juk nenusprendžiame, ką justi. Pojūčiai yra neišvengiami ir mus veikia, norim mes to, ar ne. Bet žmogus nėra vien jaučianti būtybė. Mes taip pat esame mąstančios būtybės. Dalykas. Niccolo machiavelli. Dekartas pagrindė naujųjų laikų filosofiją. Žanas žakas ruso. Kantui pavyko parodyti kelią iš aklavietės, kurioje atsidūrė racionalistų ir empirikų ginčas. Todėl kantas užbaigia ištisą filosofijos istorijos epochą. Fridrichas nyčė gyveno antrojoje xix a. Pusėje.
| |
Lapų skaičius: 16 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo ypatumai. Filosofijos šaltinai. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofija ir religija. Filosofijos vaidmuo kultūroje. Aristotelio metafizikos esmė. Daiktai ir idėjos. (platonas). Substancija ir akcidencija. Potencija ir aktas. Materija ir forma. Substancijos samprata naujųjų laikų filosofijoje.substancijos samprata racionalistinėje naujųjų laikų filosofijoje (descartes, spinoza, leibniz). Monizmas, dualizmas, pliuralizmas. Pasaulio sandara (būties sluoksniai). Reiškinys ir daiktas pats savaime. Reiškinys ir daiktas pats savaime. Kas yra laikas? Trys laiko rušys. Substancialistinė ir reliatyvistinė erdvės ir laiko samprata. Priežastinis reiškinių sąryšis. Determinizmas ir indeterminizmas. Diskursyvusis ir intuityvusis pažinimas. Racionalizmas. Apriorizmas. Protas ir intelektas. Proto antinomijos. Pozityvistinė pažinimo samprata. Verifikacija. Jutiminio suvokimo ir mąstymo santykis pažinime. Aiškinimas ir supratimas. Struktūralizmas ir hermeutika. Žmogus – pažinimo subjektas ir objektas. Estetinis, etinis ir religinis pasirinkimai. (s. Kierkegaard). Asmuo ir indidualybė. E fromas – humanistinė asmenybės samprata. Sielos ir kūno santykio problema (r.dekartas). N. Hartmano “filosofinė vertybių samprata”. Maslow vertybių teorija. Vertybė, pareiga, norma. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai. Nominalizmas ir realizmas. Visuomenė ir valstybė. Biografijos. Martynas heideggeris. Rene descartes’as. Imanuelis kantas. Sąvokos. Teisės filosofija – nagrinėja teisės pagrindimo klausimą, ar egzistuoja kokia nors aukštesnioji norma, iš kurios būtų galima kildinti pozityviąją teisę (pvz. Prigimtinė teisė).
| |
Lapų skaičius: 36 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo ypatumai. Filosofijos šaltinai. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofija ir religija. Filosofijos vaidmuo kultūroje.. Aristotelio metafizikos esmė. Daiktai ir idėjos. (platonas). Substancija ir akcidencija. Potencija ir aktas. Materija ir forma. 8.substancijos samprata naujųjų laikų filosofijoje..substancijos samprata racionalistinėje naujųjų laikų filosofijoje (descartes, spinoza, leibniz). Monizmas, dualizmas, pliuralizmas. Pasaulio sandara (būties sluoksniai). Reiškinys ir daiktas pats savaime. 1.reiškinys ir daiktas pats savaime. Kas yra laikas? Trys laiko rušys. Substancialistinė ir reliatyvistinė erdvės ir laiko samprata. Priežastinis reiškinių sąryšis. Determinizmas ir indeterminizmas. Diskursyvusis ir intuityvusis pažinimas. Racionalizmas. Apriorizmas. Protas ir intelektas. Proto antinomijos. Pozityvistinė pažinimo samprata. Verifikacija. Jutiminio suvokimo ir mąstymo santykis pažinime. Aiškinimas ir supratimas. Struktūralizmas ir hermeutika. Žmogus – pažinimo subjektas ir objektas. Estetinis, etinis ir religinis pasirinkimai. (s. Kierkegaard). Asmuo ir indidualybė. E fromas – humanistinė asmenybės samprata. Sielos ir kūno santykio problema (r.dekartas). N. Hartmano “filosofinė vertybių samprata”. Maslow vertybių teorija. Vertybė, pareiga, norma. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai. Nominalizmas ir realizmas. Visuomenė ir valstybė. Biografijos. Martynas heideggeris. Rene descartes’as. Imanuelis kantas. Sąvokos. Teisės filosofija – nagrinėja teisės pagrindimo klausimą, ar egzistuoja kokia nors aukštesnioji norma, iš kurios būtų galima kildinti pozityviąją teisę (pvz. Prigimtinė teisė).
| |
Lapų skaičius: 15 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo savitumas. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofija ir mitai. Filosofija ir religija. Filosofijos vieta kultūroje, filosofija ir pasaulėžiūra. Metafizika ir sofistika. Patyrimo tikrovė ir mąstymo tikrovė. Daiktai ir idėjos. Substancija ir akcidencija,potencija ir aktas,materija ir forma.(aristotelis). Substancijos samprata racionalistinėje naujujų laikų filosofijoj. Substancijos samprata empiristinėje naujųjų laikų filosofijoje. Naujaisiais laikais nuo būties aiškinimo einama prie pazinimo. Buties vis maziau lieka filosofijos aiškinimuose,o kalbama apie tikrovės pasaulį ir nueinama nuo substancijos sąvokos,būtis ir jos aiškinimas perkeliamas į egzistencijos sąvoką.senesniais laokais laikais būtis buvo kaip objektas, o dabartiniais laikais pereita prie egzistencijos.tikrovės sqampratoje kyla tikrovės objektyviškumo,jos tikrumo klausimas. J.Lokas teigia, kad apie pasaulį kalbėti galima tik išsiaiškinus kaip jį pažinti ir nuo ko prasideda pažinimas. Svarbios idėjos, kurios kyla iš patyrimo. Patirti suprantama kaip tokie jutimai, kurie randasi pažįstant pasaulį. Jis yra subjektyvių išgyvenimų visuma (sensualizmas). Pasaulio sandara (būties sluoksniai). Reiškinys ir daiktas savaime (kantas). Kas yra laikas? Trys laiko rūšys. (augustinas). Substancialistinė ir realityvistinė erdvės ir laiko samprata. Nominalizmo ir realizmo ginčas. Pažinimas kaip atspindėjimas ir konstravimas. Apriorizmas.protas ir intelektas.proto antinomijos. (kantas). Pozytivistinė pažinimo samprata. Verifikacija. Jutiminio suvokimo ir mąstymo santykis pažinime. Mokslo revoliucijos ir teorijų kaita.praradigma. Tiesos problema filosofijoje. Asmenybė ir vertybių pasaulis. Vertybių rūšys. Vertybės, pareigos, normos. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai. Rytų kultūroje. Senovės graikijoje. Viduramžiai. Naujieji laikai. Skirtumai. Panašumai. Š. Š. Renedekartas(VIIa). Spinoza(VII a). Leibnicas(VII-VIII a) S. G.Berkley. D.Hume. Monizmas, dualizmas,pliuralizmas. Empiristine pažinimo samprata. -. Struktūralizmas ir hermeneutika. Klasikinė. Neklasikinė. Akivaizdumo. Loginės darnos (koherencinė). Pragmatinę. Dialektinis materializmas. Žm- subjektas ir objektas. Visuotinybės ir individualybės priešprieša. Kjerkegoras. Hegelis- žmogus –. Estetinis,etinis ir religinis pasirinkimai. Žmogus gamtos ir kultūros priešpriešoje. “. Civilizacijos smerkimas. Gamtos garbinimas. Visuomenės kritika. Reikšmė. Žmogus- individualybė ir asmenybė. Humanistine asmenybes samprata. Sielos ir kūno santykio problema. Pažinimas ir vertinimas. Vertybės ir gėrybės. Bazinių poreikių hierachinė sankloda. Poreikiai baziniai, nes. Paskaita. Kad į žmogų visais atvejais reikia žiūrėti. Vertybių rūšys pagal šelerį.
| |
Lapų skaičius: 9 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: 1 filosofija kaip metafizika. 2 filosofija (f.) Ir religija (r.). 3 filosofija (f.) Ir mokslas (m.). 4 filosofijos (f.) Objektas. 5 ikisokratikai apie būtį. 6 būties samprata nuo sokrato iki hėgelio. 7 būtis absoliučioji ir santykinė. 8 būtis ir pasaulio vienybė. 9 sąmones sąvokos raida filosofijos istorijoje. 10 jutiminė ir racionalioji sąmonė. 11 diskursyvine samone. 12 sąmonė ir būtis. 13 pazinimo teorijos nuo sokratiku iki aristotelio. 14 pazinimo teorijos nuo dekarto iki hiumo. 30 klasikinė demokratija. 17 vertybes ir savokos mokslo pazinime. 15 kanto pazinimo teorija. 31 teisinė demokratija. 18 empyrinis ir teorinis pazinimas. 19 pažinimo subjektas ir objektas. 16 mokslo teorijos funkcijos. 24 istorinės sąmonės sąlygos ir prielaidos. 22 paranormaliojo pažinimo prielaidos. 23 religijos sąmonė. 25 fetišistinė sąmonė. 26 kultūra ir civilizacija. 27 menas ideologinis ir kūrybinis. 28 evoliucija ir istorija: istorinio proceso modeliai. 29 evoliucija, vystymasis ir progresas. Žmogaus sąmone turi daug formu: mokslas, menas, religija. Filosofija socialine sąmone. Sąmone turejo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentine butybe, o ne persona. Sąmones evoliucijos aspektai. 1) pasaulėjauta - pirma pakopa. Žm. Mąsto mitais, mitologenomis. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę. Žmogus kaip emocijos. Iš èia kyla pasaulėžiūra. Čia žm. Racionaliai suvokia pasauli. Konceptualinis suvokimas, mąsto sąvokomis. Iš čia kyla pasaulėžvalga - mąsto idėjomis. 2) turi sinkretinę sąmonę (difuzinę, neapibrežtą). Atitinka pasaulejautą. Iš čia seka diskretinė sąmonė. Jos abi sudaro pagrindą sintetinei sąmonei. 3) žmogus turi informaciją apie pasauli. Parafizika. Iš čia seka fizika - kaip mokslas. Jos sudaro pagrindą metafizikai. Fizika - gamta, mokslas apie gamtą, gamtotyra. Para - šalia, aplink, lyg. Meta - virš, anapus. Mitologenų sistema - mitas. Mitologinės sąmonės esmė - įvertinimas. Pasaulyje nėra vien gėrio ir blogio. Mitologinis mąstymas negalimas be vertybių ir įvertinimo. Tai pirma pakopa. Vertybės projekcija į pasaulį - tai įvertinimas, mitologizavimas. Gražus, geras, blogas - ne pasaulio savybės. Įvertinimas - vertybės pasireiškimas. Vertybė logikos požiūriu - dviejų vietų predikatas. Pirmoji - idealas, standartas, antroji - pasaulis. Vertybė dviprasmiškas terminas: viena reikšmė - idealas galvoje, antra - dviejų vietų predikatas.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
